V. Uspaskich: „Su meile Lietuvos Respublikos Prezidentei D. Grybauskaitei šv. Velykų išvakarėse“ 2014-04-16

Teksto dydis: mažinti | didinti

Taip, taip, gal ir nepatikėsite, bet aš tai sakau labai nuoširdžiai, nes kitaip šitas palinkėjimas neveiks.

Vis galvodavau – kodėl pas mus tiek daug įtarinėjimų, nesantaikos, pykčio?

Nagrinėdamas giliau šią temą, perskaičiau daug knygų, išklausiau daugybę seminarų ir noriu pasakyti, kad tai, ką suvokiau – toli gražu ne mano atradimas. Daug anksčiau tai buvo išmąstyta pasaulio mąstytojų. Todėl nenoriu savintis jų darbų, bet kaip mokinys tikrai noriu pasidalinti įspūdžiais ir pristatyti tai, ką verta įsidėmėti, pagalvojus apie mūsų šalį. Ir pradėsiu nuo vienos įdomios – nors gal ir ne visai tikros – istorijos, kuri gali priversti susimąstyti.

Angela Merkel – komunistinės sistemos auklėtinė, gana aktyvi jos veikėja iš Rytų Vokietijos – susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijai, padarė stulbinamą karjerą. Bet tai nėra stebuklas. Ir mūsų Prezidentė taip pat iš tos pačios sistemos, dar aktyvesnė, tapo šalies vadove. Stebuklas yra tai, kad A. Merkel tapo mylima visame pasaulyje. Europos Parlamente teko ne kartą bendrauti ir su jos oponentais – net jie apie ją atsiliepė su pagarba. Ko nepasakysi apie mūsų Prezidentę. Ir štai išgirdau vieną istoriją apie A. Merkel, ir nors nežinau, ar tai tiesa, nes panašią istoriją teko girdėti ir apie Albertą Einšteiną, tačiau esu linkęs galvoti, kad būtent šitas atvejis ir padarė ją mylimą visame pasaulyje. Bet tam reikėjo ir jos pačios pastangų bei pasikeitimo.

Senais laikais vyko jos susitikimas universitete su studentais. Studentai žinojo jos biografiją ir vienas iš jų paklausė: „Ar jūs tikite Dievą?“ A. Merkel į klausimą atsakė klausimu: „Pasakykite man, ar viską, kas yra Žemėje, sukūrė Dievas?“

Studentas: „Taip, viską sukūrė Dievas.“ A. Merkel pakartojo: „Dievas sukūrė viską?“ „Taip, ponia“, – atsakė studentas. Tada A. Merkel paklausė: „Jeigu Dievas sukūrė viską, vadinasi, jis sukūrė ir blogį, nes blogis egzistuoja. Ir sutinkante su tuo, kad mūsų darbai pristato mus pačius, reiškia – Dievas yra blogis?“ Studentas nutilo. A. Merkel buvo patenkinta savimi: jai atrodė, kad ji įtikino studentus, jog tikėjimas Dievu yra mitas.

Tada dar vienas studentas pakėlė ranką ir paklausė: „Ar galiu užduoti jums klausimą?“ „Aišku“, – atsakė A. Merkel. Studentas paklausė: „Ponia, o šaltis ar egzistuoja?“ „Kas per klausimas“, – nusišypsojo A. Merkel. – „Aišku, kad egzistuoja, ar tau niekada nebuvo šalta?“ Ir kiti studentai nusijuokė iš tokio savo kolegos klausimo.

Bet jaunas studentas, lyg nieko nebūtų įvykę, ramiai atsakė: „Iš tikrųjų, ponia, šaltis neegzistuoja. Pagal fizikos dėsnius tai, ką mes vadiname šalčiu yra šilumos nebuvimas arba jos trūkumas. Žmogų arba daiktą galima ištirti, ar jis turi energijos, ar perduoda ją. Visiškas nulis energijos, kai yra –460 f laipsnių šalčio, tai yra visiškas šilumos neturėjimas, kai visa medžiaga tampa inertiška ir nesugeba reaguoti prie tokios temperatūros. Tai įrodo, kad šaltis neegzistuoja, mes sukūrėme tokį žodį tam, kad išreikštumėme tai, ką jaučiame, kai nėra šilumos.“

Auditorijoje buvo tylu, o studentas vėl paklausė: „Ponia, o tamsa ar egzistuoja?“ „Aišku, egzistuoja“, – prieš tai šiek tiek pagalvojusi atsakė A. Merkel.

„Jūs ir vėl neteisi, ponia“, – atsakė studentas. – „Tamsa taip pat neegzistuoja. Iš tikrųjų tamsa yra šviesos nebuvimas. Mes galime ištirti šviesą, bet ne tamsą, nes nėra tokių matuoklių. Mes galime išsklaidyti baltą šviesą Niutono principu į įvairias spalvas ir ištirti įvairias šviesos bangas, bet, deja, mes negalime išmatuoti tamsos. Paprastas šviesos spindulys gali įsiskverbti į tamsą ir apšviesti, bet, kaip jūs sužinosite, kiek yra tamsu šitoje erdvėje? Tokios galimybės nėra. Mes matuojame tik viena – kiek šviesos atsirado. Tamsa yra tik sąvoka, žmonės ją naudoja, kad aprašytų situaciją, kai nėra šviesos.“

Galų gale studentas paklausė A. Merkel: „Ponia, o blogis ar egzistuoja?“ Šį kartą ji ilgai mąstydama atsakė: „Na, taip, kaip aš jau pasakiau, mes juk matome jį kasdien – žiaurumas tarp žmonių, daugybė nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Šitie pavyzdžiai parodo ne ką kita, kaip blogio egzistavimą.“

Į tai studentas atsakė: „Blogis neegzistuoja, ponia, blogis – tai paprasčiausias meilės nebuvimas. Tai panašu į tamsą ir šaltį – šis žodis sugalvotas tam, kad nusakytų Dievo nebuvimą. Bet Dievas nesukūrė blogio. Blogis – tai netikėjimas ir nemeilė, tai nebuvimas Dieviškos meilės, taip yra, kai nėra šilumos arba šviesos, tada aplinkui šaltis ir tamsa.“

A. Merkel nutilo ir atsisėdo.

Šitą pamoką A. Merkel įsisavino visam gyvenimui. Jai tai buvo į naudą – rodydama savo meilę kitiems, ji užsitarnavo viso pasaulio meilę.

Šią istoriją verta įsidėmėti ir Vytautui Landsbergiui su visais konservatoriais, nes jie – pagrindiniai D. Grybauskaitės rėmėjai šiose rinkimuose į prezidento postą, su mintimi po rinkimų ateiti prie valdžios. Jau ir dabar skraido tokia mintis – renkame D. Grybauskaitę, o gauname nemokamai Landsbergį ir konservatorius. Nes pirmos kadencijos konservatorių įtaka D. Grybauskaitei apvertė aukštyn kojom jos pažadus savo rinkėjams ir visai Lietuvai.

Kaip dabar atsimenu – ji žadėjo nenuskriausti pensininkų ir liberalizuoti verslą, cituoju: „Verslo liberalizavimas – tai šansas, būtinas išnaudojant krizę, ir tai politikai turi suprasti kuo greičiau, tuo geriau, dabar naudinga daryti tokias reformas“. Išėjo atvirkščiai – dauguma įmonių centralizuojasi ir koncentruojasi valstybės rankose, o privatus verslas spaudžiamas ir tampa mažai konkurencingas, pensijos apkarpytos.

Į klausimą – ar pasikeis Lietuvos santykiai su Rusija, ji atsakė: „Taip, santykiai pagerės, nes problema buvo ta, kad buvo naudojama labai griežta, aštri retorika Rusijos atžvilgiu. Tokia retorika neturi kartotis.“

Na, taip, situacija, švelniai kalbant, dar pablogėjo, o iš Prezidentės lūpų nuskambėjo keistoka frazė: „Aš su Rytais nedirbu.“

Tiek to, dabar ne apie praeitį reikia galvoti, o apie tai, kaip eiti į priekį. Nes Dieviškos meilės reikia mokytis ir išmokti, taip, kaip tai padarė A. Merkel.

Kas tai yra Dieviškoji meilė? Pateiksiu dar vieną pavyzdį, bet prieš tai priminsiu, nors jei jūs tikintys, ir taip žinote, o Lietuvos kraštas – ypač tikintis, tad suprasite, apie ką aš kalbu. Tad priminsiu. Kad, pirmiausia, mes – Dievo vaikai ir vadovaujamės Dieviškąja meile, o ne savo pasitenkinimu ir norais. Mažų mažiausiai turime tuo vadovautis. Tai mus ir skiria nuo gyvūnų.

Toliau yra tie organai, kuriuos turi bet kokia gyvoji būtybė, paprasčiau kalbant, gyvūnas. Tai yra protas (sanskrito kalboje „manas“), kuris veikia dviejuose režimuose: priimti ir atstumti, o jeigu dar paprasčiau – „noriu, nenoriu“. O pojūčių ir jausmų, t. y. regėjimo, klausos, skonio, uoslės signalus protas gauna iš dar žemesnių lygių žmogaus organų, kuriuos taip pat turi kiekvienas gyvūnas. Šitame lygyje žmogus niekuo nesiskiria nuo gyvūnų. Ir jeigu mes gyvename šitame lygyje, atsiprašau, bet tai yra gyvulio gyvenimo lygis. Taip sukurtas pasaulis ir toks gyvenimas tame lygyje – noriu, nenoriu.

Štai dabar pavyzdys: šeima, naktis, mama miega, mažas vaikas prabudo ir verkia. Ką sako protas? „Nenoriu keltis, noriu miegoti, nenoriu išlipti iš komfortiškos šiltos lovos…“ Nes žemesnių pojūčių organai lietimas, uoslė ir kt. siunčia tokius signalus. Ir įsivaizduokime, kad motina gyvena šitame lygyje – noriu, nenoriu.

(Tarp kitko, būtent tokį lygį kultivuoja šiuolaikinė civilizacija – per propagandą, reklamą, nes mus norima paversti tik vartotojais. Atseit, mes – ne žmonės, mes – vartotojai ir vartoti turime tai, ką mums bruka – ne tik prekes, bet ir idėjas, šmeižtą ir t. t. Ir jeigu mūsų charakteryje, mūsų pasaulėžiūroje nėra kitų vertybių, tik „gyvūniško proto“ pagrindai su pojūčių signalais, tai mes niekuo nesiskiriame nuo gyvulių. Mūsų gyvenimas vyksta pagal instinktus. Ir nesvarbu, kokius rūbus mes dėvėtumėme, kokius namus ar automobilius turėtumėme – tai tik šiek tiek „protingesnis“ savo norų patenkinimas ir nieko daugiau.)

Ir štai, jeigu motina gyvena šitame lygyje, ar gali ji vadintis tikra motina? Kiekvienas iš jūsų, skaitančių dabar šitą straipsnį, pagalvos – ne, negali. Tikra motina ji gali vadintis tik tuo atveju, jeigu Dieviška meilė ją verčia greitai atsikelti ir bėgti pas savo verkiantį vaiką, nors ir kaip jai besinorėtų miegoti. Štai, žmogus prasideda būtent čia, kur prasideda išmintis, siela ir Dieviškoji meilė (sanskrito kalboje vadinasi „buddhi“, kuri turi dar tris energijas – tai atmintis, analizė ir valia, būtent tuo vadovaujasi žmogus. Čia ir sustosime, nors toliau dar įdomiau, bet tai – kita tema). Tai sakau tam, kad priminčiau, jog tai – ne mano idėjos, tai senovėje nušvitusių šviesulių – išminčių – pamokos, kurias jie atnešė mums iš vedų civilizacijos.

Aš suprantu, kad mūsų Prezidentei neteko išgyventi tokios patirties, ji neturi vaiko. Visko gyvenime būna ir dėl to negalima smerkti, bet jeigu jau eini į tokias pareigas, tos savybės – būtinos. Bet mes žinome – koks bebūtų protingas žmogus ir kiek jis beturėtų žinių, tos žinios be patirties – nepanaudotos žinios, nieko neduoda.

Todėl nežinau, ar to įmanoma išmokti, bet visvien noriu palinkėti D. Grybauskaitei ieškoti būdų ir išmokti bei įsisavinti, kaip veikia išmintis ir Dieviškoji meilė. Taip, kaip to išmoko A. Merkel. Nes būtent šito šiandien labai trokšta Lietuvos žmonės.

Ir kaip konservatoriai besisavintų sau patriotiškas funkcijas ir aukštas moralines vertybes, mes visi matome jų veiksmuose priešų paiešką bei jų kūrimą, tautos skaldymą. Tad D. Grybauskaitei nebus iš ko pasimokyti. Nes nelabai norėsis visai tautai dar penkerius metus murkdytis tokioje padėtyje.

Tad šv. Velykų išvakarėse nuoširdžiai linkiu mūsų Prezidentei D. Grybauskaitei pereiti į aukštesnį žmogiškąjį lygį – ten, kur vyrauja išmintis ir Dieviškoji meilė, santarvė ir vienybė, nes Lietuvai to labai, labai, labai reikia.

Su pagarba Viktoras Uspaskich

Rinkimai 2015

ALDE