V. Uspaskich: „Kokia yra Lietuvos valdžios propagandos kaina?“ 2014-04-04

Teksto dydis: mažinti | didinti

Lietuvos valdžia puikiai įsisavino sukčiausias žmonių klaidinimo ir propagandos tradicijas. Tik mūsų šalies propaganda nežymiai skiriasi nuo kitų valstybių propagandos tuo, kad Lietuva yra mažesnė valstybė ir, nepriklausomai nuo to, ką nori pasiekti dabartinė valdžios užsukta propagandinė mašina, mus veikia ir aplink mūsų šalį vykstantys procesai, neleidžiantys visiškai nukreipti Lietuvos žmonių nuo demokratinio kelio autoritarinio režimo link ir padaryti iš jų paklusnių bandomųjų triušių.

Didelės dalies žiniasklaidos, politologinių, demokratinių ir teisinių institucijų finansavimas siekia milijardines sumas, kurios, žinoma, nekrenta iš dangaus — šie pinigai yra atimami iš socialiai remtinų žmonių, pensininkų, žemesnės grandies valdininkų ir net krašto apsaugos sistemos. Bet lietuvių tauta greičiau yra migruojanti nei ekscentriška, todėl, iš vienos pusės, valdžiai net naudinga, kad Lietuvos žmonės išvažiuoja ir nedrumsčia vandens šalyje, bet, iš kitos pusės, išvažiuoja ne patys prasčiausi Lietuvos visuomenės atstovai — mąstantys ir darbštūs, kurie be patarimo iš šalies gali pamatyti gyvenimo emigracijoje skirtumą. Todėl Lietuvos užsuktai ir brangiai kainuojančiai propagandinei mašinai sunkiai sekasi įvesti visišką tautos paklusnumą.

Vytauto Lansbergio rankose įrankiu tapusi Dalia Grybauskaitė — kaip tobulas nušlifuotas sovietinių laikų instrumentas — patinka liaudžiai, bet labai brangiai kainuoja Lietuvos tautai. Savo populiarumo ji siekia, visą energiją nukreipdama reklamai ir kitų menkinimui. Tokia propaganda Lietuvos tautai kainuoja šimtus tūkstančių geriausių žmonių praradimą visam laikui, didžiausius įsiskolinimus, didžiausią skurdą ir didžiausią korupciją per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Visa tai dar ilgai kabės ant žmonių kupros ir po Landsbergio-Grybauskaitės sindikato valdymo. Nekalbant apie tai, kad kasmet Lietuva iš Europos Sąjungos į biudžetą gauna daugiau kaip 20 proc. negrąžintinų pinigų, tai yra apie 7 mlrd. Lt. Tai reiškia, kad mes vis dar neuždirbame to, ką suvalgome, todėl suvalgome tai ateities kartų sąskaita. Be šių pinigų mūsų šalį išvis ištiktų krachas. Bet ateis laikas, kai reikės apmokėti sąskaitas Europai. Tačiau tuo metu valdžioje nebebus nei Landsbergio, nei Grybauskaitės. Jie rašys memuarus apie tai, kaip jiems valdant šalį buvo gerai, bet būtinai nutylės apie į skurdą ir prasiskolinimą įklampintą ateities kartą, iškreipimą bei nukrypimą nuo gyvos, saugios gamtos. Jie atims bet kokią pasirinkimo laisvę iš žmonių, norinčių keisti padėtį.

Paprastas klausimas — kas labiau paveikia žmogaus gyvenimo kokybę: ar išleisti pinigai reklamai, įtikinėjant, kaip jis gerai gyveno, ar už tuos pinigus padaryti konkretūs darbai — pastatytos gamyklos, sutvarkyta infrastruktūra, sukurtos darbo vietos, sumokėti didesni atlyginimai ir pensijos, kokybiškesnis medicinos aptarnavimas ir t. t.? Turbūt visiems aišku, kad antra. Ar kas nors gali įvardyti tokius darbus per penkerius Landsbergio-Grybauskaitės sindikato prezidentavimo metus? Tokių nėra ir matyt artimiausiu metu nenusimato. Kodėl gi tiek daug ant kiekvieno kampo reikia kalbėti ir dezinformuoti žmones apie tai, ką tu neva darai ir ką ruošiesi daryti? Dėl to, kad per penkerių metų kadenciją nieko nėra padaryta, todėl ir reikia plauti smegenis žmonėms kitu, propagandiniu būdu. O žmonės už tokį melą mokės brangiai ir ilgai.

Labai lengva palyginti propagandos lygį mano atžvilgiu, nes kai pats praeini propagandos mėsmalę, pradedi kitaip suvokti jos mastą. Net rusams su savo propagandiniais pareiškimais dar toli iki mūsų.

Kaip jūs galvojate, kiek kartų normaliam žmogui su normalia psichika reikia pateikinėti informaciją, kad jis atsimintų ir suprastų, kas jam norėta pasakyti? Na, visiškai normaliam užtenka vieną kartą. Dėmesio sutrikimo problemą turinčiam žmogui, kokių šiandien yra apie 99 proc., pagal psichologų tyrimus, reikia pakartoti maždaug 50 kartų, ir tai laikoma norma. Kas nors sugebės atspėti, kiek apie mane ir Darbo partijos bylą pasakyta nacionalinėje žiniasklaidoje? Ogi daugiau kaip 7 000 kartų! Tai sakau, remdamasis profesionaliai atliktu monitoringu. Vien tik respublikiniuose televizijos ekranuose, ir ne šiaip sau per laidas, kurios net nebuvo skaičiuojamos, o per žinių programas, parodyta 578 kartus, o tai yra didžiausio žiūrimumo laikas. Jūs galvojate, kad tiek kartų žurnalistai dirbtų su šita tema dykai? Ne. Už visa tai yra mokama. Ko siekiama, taip darant? Pagrindinis tikslas — siekis nuslėpti savo nusikaltimus bei sumenkinti ir apšmeižti kitų padarytus gerus darbus. Nes ypač per rinkimus yra naudojama pagrindinė rinkimų technologija — „meilė, baimė ir neapykanta“.

Na ir palyginimui — 50 kartų ir 7 000 kartų — jaučiate, kaip jus, gerbiami žmonės, bando zombinti? Kas tai yra? Tai reiškia, kad aukščiausia valdžia, pasitelkusi žiniasklaidą, savo žmones, tai yra žiūrovus ir skaitytojus, laiko visiškais bukapročiais, kad tiek kartų jiems būtų brukama ta pati informacija. Tai yra daroma tam, kad sukeltų neapykantos jausmą kitų atžvilgiu. Viskas būtų gerai, jei jūsų gyvenimas nuo to keistųsi į gerąją pusę, bet taip nėra.

Tas, kas nenori savęs laikyti bukapročiais, palieka šalį ir emigruoja. Kiek kartų jums teko skaityti ar matyti reportažus apie mano sukurtas darbo vietas, sumokėtus mokesčius ir atlyginimus žmonėms? Neteko. Juk to negalima rodyti, nes žmonės pakeis nuomonę apie mane į gerąją pusę, o valdžios tikslas mane pasodinti, izoliuoti, išstumti. Tačiau jeigu žmonės turės apie mane geresnę nuomonę, tai padaryti bus sunku, visuomenėje kils nepasitenkinimas, todėl ir tenka liaudį zombinti. Tad palyginkite — kiek jums prikišta valdžios nuveiktų menamų „darbų“? Ir kodėl tiek daug reikia rodyti tų valdžios „darbų“? Nors nuo jų veiklos jūsų gyvenimas negerėjo, o jūsų kišenė kaip buvo, taip ir liko tuščia. Todėl jus zombina ir sako, kad gyvenate gerai ir turite džiaugtis, kad jums taip sakoma, o ar išties gyvenate, ar ne — tai ne taip ir svarbu. O štai mano darbų nereikia ir rodyti, nes jie kalba patys už save ir maitina tūkstančius šeimų.

Verta tik susimąstyti, kiek dar žmonės bus maitinami ir bus sotūs bei kantrūs tais darbais, kurių vaisiai varo juos į skurdą ir stumia iš Lietuvos?

Vis tik, baigdamas savo straipsnį, noriu palinkėti Lietuvos žmonėms gauti iš valdžios tikrą pasitenkinimą realiame gyvenime, o ne tik virtualiame — per pigią propagandą. Nes Lietuvos žmonės verti geresnio gyvenimo, nei šiandien jiems siūlo Landsbergio-Grybauskaitės sindikatas, o tai galima pasiekti tik per gerus pavyzdžius, realiai investuojant ne į melo reklamą, o į gamybą, darbo vietų kūrimą ir įmonių pajamų didinimą.

Seimo narys

Viktoras Uspaskich

Rinkimai 2015

ALDE