fbpx

V. Uspaskich: Laikas Vilniuje skelbti aliarmą. Tai ne šiaip kažkoks neūkiškumas ar nesusipratimas, tai jau nusikaltimas 2019-02-24

Teksto dydis: mažinti | didinti

Jeigu nekandidatuočiau į Vilnius mero postą, turbūt daug ko nesužinočiau. O dabar neapsikentę žmonės tiesiog neša informaciją nuo kurios plaukai šiaušiasi. Galima tik įsivaizduoti kiek vilniečiai ir aš dar nežinome. Tačiau ekspertais agitacinėse laidose save vadinantys žmonės visų kandidatų klausia: kaip jūs padarysit tą ar aną?

Dėl to visada sakiau, kad nenoriu meluoti, nes nežinau tikros situacijos, tačiau man užteks patirties priiminėti optimaliausius sprendimus ir būti geriausiu meru tvarkant Vilniaus ūkį, kai turėsiu galimybę įvertinti bet kokią situaciją bei pamatyti pilną vaizdą. Nes, su visa pagarba kitiems kandidatams, nei vienas iš jų gyvenime nėra sukūręs tiek įmonių, joms vadovavęs ir užtikrinęs jų sėkmingą bei pelningą veiklą per pastaruosius 30 metų, kiek aš. Taip, kaip ir mano kolega Kauno meras Visvaldas Matijošaitis dabar prisipažįsta, kad prieš rinkimus niekas net negalvojo, kiek kabinetuose ir objektuose reikės išvalyti šiukšlių, kad sužinotų tikrą padėtį Kauno ūkyje, o tik paskui galima buvo priiminėti sprendimus pagal situaciją. Taip pat teks daryti ir Vilniuje.

Ir štai vienas rimtas skambutis, kurį reikia ypatingai skubiai spręsti – miesto valdžia nesugebėjo išnaudoti beveik 300 mln. eurų Europos Sąjungos lėšų. Iki įsisavinimo pabaigos liko tik 11 mėnesių, paskui teks grąžinti šiuos pinigus atgal. Žioplumas ir tiek! Bet tas žioplumas brangiai kainuoja vilniečiams. Prarandami milžiniški pinigai dėl absoliutaus nesugebėjimo laiku ir ūkiškai tvarkytis. Juk Vilniaus infrastruktūroje pilna sričių, kur būtinai reikalingos investicijos.

Pagal šią programą Vilniui iš ES fondų 2015–2020 m. turėjo būti skirta 400 mln. eurų. Į ją buvo įtrauktos ne tik savivaldybės, bet ir Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų vykdomi projektai Vilniaus mieste.

Praėjo treji metai ir, peržiūrėjus programos įgyvendinimą, tapo aišku, kad Vilnius nepadarė praktiškai nieko. Ne ką geriau atrodė ir ministerijų vykdomi projektai. Pavyzdžiui, sostinės teatrų, koncertų salių rekonstrukcijos, kurių ėmėsi Kultūros ministerija. Be kultūros ir mokslo objektų sostinėje žiauriai trūksta priešmokyklinio ugdymo įstaigų. Gyvybiškai svarbu kurti sporto infrastruktūrą – kaip priemonę sveikatos ir žalingų įpročių prevencijai. Islandijos pavyzdys rodo, kad vien tik tinkamai sutvarkius šias infrastruktūras alkoholio vartojimas tarp jaunimo sumažėjo 15 kartų, nuo 20 iki 80 procentų padidėjo sportu užsiimančių žmonių skaičius, tris kartus sumažėjo žmonių kreipimosi į gydymo įstaigas atvejų.

Ar žinote kiek iš tų 300 milijonų sugebėjo įsisavinti miesto valdžia vilniečių labui, atmetus vienkartinę injekciją į vakarinį Vilniaus aplinkkelį? Varganus 10 proc. nuo visos sumos – 17 mln. eurų.

ES kelia griežtus reikalavimus projektų vykdytojams, reikalauja skaidrių viešųjų pirkimų, o Vilniaus valdžia labiau linkusi rodyti pirštu į kitus, o pati viską daro patyliukais, darbų atlikimui samdydama savas įmones. Dėl tokio ir panašaus aplaidumo visoje valstybėje prarandamos milijardinės lėšos, bet į Darbo partiją visi su pasimėgavimu badė pirštais, nors, palyginus su paminėtais nuostoliais, tai tik lašas jūroje, nes nuo Darbo partijos nei valstybei, nei žmonėms nebuvo padaryta jokių nuostolių.

Vienu žodžiu, nėra nei šeimininko, nei sąžinės, nei kompetencijos, o šitos savybės yra būtinos tvarkant tokio masto ūkį. Todėl per 30 metų mano padaryti darbai ir sukaupta patirtis kalba patys apie save: sukurta apie 40 įmonių, į valstybės ūkį įnešta daugiau nei milijardas eurų.

Todėl aš su savo Darbo partijos komanda pasiruošęs visa tai sutvarkyti ir užmiršti apie šiandieninę betvarkę. Imsimės labai aiškių ir ūkiškų veiksmų, kurie leis sutvarkyti miesto ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo infrastruktūrą, kultūros ir sporto objektus, gatves ir daugiabučių kiemus, garantuos nemokamą viešąjį transportą – kas pagerins miesto ekologiją ir sumažins spūstis miesto gatvėse. Garantuosime savalaikes ir nebrangias komunalines paslaugas, optimizuojant visą Vilniaus komunalinį ūkį.

Iš kabinetų į gatves išvysime už tvarką atsakingus tarnautojus. Jie turi žiūrėti į Vilnių ne pro kabineto langą iš dangoraižio, o eiti ten, kur gyvena, vaikšto, dirba ir poilsiauja vilniečiai, kad savo akimis matytų aktualias problemas. Eisiu ir aš pats. Prie to prisidėtų ir miestiečiai, pranešdami apie tvarkytinas vietas. Operatyviai galima bus reaguoti į įvairias, net ir pačias smulkiausias problemas, nekalbant apie įgriuvas ir nuošliaužas, sniego kalnus ant šaligatvių ar eilinį kartą lietaus užpiltas miesto gatves.

Antra, daugiau miesto viešųjų erdvių tvarkymo darbų patikėsime bendrijoms. Dabar plika akimi galima pamatyti kur tvarkosi žmonės, o kur savivaldybės samdomos įmonės. Geriau pinigus skirkime bendrijoms, kurios norės tvarkyti savo miesto vietoves.

Trečia, baigsime žmonių apgaudinėjimą kosmetiniais remontais, imituodami atliekamus darbus. Situaciją – ypač daugiabučių kiemuose – reikia tvarkyti ne dėl akių, o iš esmės. Dar 2015 m. buvo parengtas kompleksinis kiemų tvarkymo planas Žirmūnuose, tačiau ši miesto valdžia jį nugrūdo į stalčių gilumą ir ėmėsi lopyti tai, ką reikia siūti iš naujo.

Todėl mes siūlome 4 metų programą, kai kiemų tvarkymas būtų derinamas su namų renovacija, už kurią nebus imami butų savininkų pinigai, bus tvarkomos poilsio bei laisvalaikio erdvės prie daugiabučių, sprendžiama automobilių parkavimo problema. Visus darbus miestas įsigytų per viešuosius pirkimus, o ne iš „savų rankų“. Taip bus užtikrinta ir konkurencija, ir kokybė, ir mažesnės darbų kainos. Šie žingsniai leis išspręsti įsisenėjusias miesto problemas.

Mes pasiruošę ir visiškai atsakome už savo žodžius!

 

Rinkimai 2015

ALDE