Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich mano, kad šios Vyriausybės nariai, kartu su Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi šiandien išėję į sostinės gatves raginti kovoti su nelegaliu darbu, atlyginimais „vokeliuose“ ir kontrabanda, pagaliau surado sau tinkamą darbą, mat ankstesni jų bandymai kovoti su „šešėliu“ buvo visiškai bevaisiai.

„Džiugu, kad Ministras Pirmininkas kartu su finansų ir kitais ministrais, pagaliau surado sau tinkamą užsiėmimą. Panašu, kad tai tikrai ta veikla, kurią jie geriausiai galėtų atlikti. Tiesa, tai, matyt, brangiausiai apmokami skrajučių dalintojai ne tik Lietuvoje, bet gal ir visoje Europoje“, — ironizavo V. Uspaskich.

V. Uspaskich pastebi, kad žmonėms, kuriems neužtenka supratimo apie realų gyvenimą, ekonomiką, ūkio ir finansų tvarkymą, belieka tik patiems išeiti į gatves ir bandyti paveikti atskirų žmonių sąmonę.

„Nors šimtą metų stovės Šimonytė su Kubiliumi Gedimino prospekte, niekas šalies ekonomikoje nuo to nepasikeis. Kovoti su šešėliu yra žymiai paprasčiau. Tereikia priimti tinkamus sprendimus, — pastebi V. Uspaskich. — Visų pirma, padidinti minimalų atlyginimą iki 1 500 Lt. Taip žmonės bus motyvuoti dirbti, o neiti į Darbo biržą ir neieškoti šešėlinio atlygio. Atlyginimų padidinimas automatiškai panaikins būtinybę dalinti vokelius, sumažės šešėlis, rinką sureguliuos sąžininga konkurencija, paslaugų ar gamybos savikaina nebus iškreipta, nes išnyks neoficialaus darbo užmokesčio ir nesumokėtų mokesčių problema, rinka taps civilizuota ir patraukli tiek užsienio, tiek Lietuvos investuotojams. Vyriausybė turi įtikinėti ne atskirus ūkio subjektus, juolab ne atskiri ūkio subjektai turi pradėti mokėti didesnius ar mažesnius atlyginimus, nes tokiu būdu jie pasmerks save žlugimui, lyginant su kitais, kurie taip nedarys. Todėl kova su šešėliu ir minimalaus atlyginimo didinimas turi būti ne atskirų subjektų darbas, o valstybės politika“.

„Jeigu jau ministrai ir Premjeras pagaliau suprato, kokį darbą jie geriausiai gali daryti, gal jie nelauks rinkimų ir patys pasitrauks anksčiau, užleisdami vietą tiems, kurie supranta, kad minimalus atlyginimas turi būti mažiausiai du kartus didesnis už bedarbio pašalpą“, — teigia politikas.

Gegužės 11–12 dienomis Armėnijos sostinėje Jerevane vykusiame Europos liberalų demokratų ir reformų (ELDR) partijos tarybos posėdyje Darbo partija buvo priimta į šios politinės organizacijos gretas. Tam, kad Darbo partija įsilietų į ELDR, buvo pritarta vienbalsiai.

Politikas išsamiai pristatė Darbo partiją ir jos siekius bei atsakė į susirinkusiųjų klausimus.

„Susidomėjimas mūsų partija buvo išties didelis. Susilaukiau klausimų ir apie partijos pavadinimą, ir apie mūsų politines pažiūras, ir apie požiūrį į tam tikrus aktualius politinius klausimus. Maloniai nustebino tai, kad daug kas Darbo partiją žino ir domisi politinėmis aktualijomis Lietuvoje“, — sakė Š. Birutis.

ELDR atstovai klausinėjo ir apie politizuotą Darbo partijos bylą. ELDR vadovybė užtikrino, kad ji stebės šį procesą ir reikalaus išsamios bylos analizės Europos Parlamente.

Pasak Š. Biručio, neformaliuose pokalbiuose, vykusiuose po ELDR tarybos, šios partijos atstovai jam prasitarė, kad su Darbo partija sieja daug vilčių ir tikisi, kad ji taps Lietuvos centro jėgų vienijimosi branduoliu, o ELDR pirmininkas Grahamas Watsonas pažadėjo dalyvauti gegužės 25 d. vyksiančiame Darbo partijos suvažiavime.

***

ELDR buvo įkurta 1976 m. — prieš pirmuosius rinkimus į Europos Parlamentą. 1993  m. ji buvo įregistruota kaip tarptautinė politinė partija. Šiuo metu ELDR sudaro 55 partijos-narės iš visos Europos.

Seras Grahamas Watsonas buvo išrinktas ELDR pirmininku dvejiems metams 2011 m. lapkričio 25 d.

ELDR priklauso 75 Europos Parlamento nariai, Estijos bei Olandijos Vyriausybių vadovai bei 8 iš 27 Europos komisarų.

Ši partija turi daugiai kaip 30 mln. rinkėjų visoje Europoje.

Neseniai žiniasklaidoje paskelbus politikų populiarumo reitingus paaiškėjo, kad antrą vietą po Prezidentės Dalios Grybauskaitės užima Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskich. Į šią žinią audringai sureagavo politiniai oponentai, esantys reitingų lentelės apačioje ir įvairaus plauko ekspertai. Apie tai, kaip jis pats vertina visuomenės nuomonės apklausų rezultatus bei apie šalies politines aktualijas kalbamės su pačiu Darbo partijos pirmininku.

— Viktorai, kaip jūs vertinate politinių oponentų pareiškimus apie didelį jūsų populiarumą visuomenėje? Gal tai pavydas?

— O ką jie padarė, sukūrė savo rankomis per 22 metus Lietuvoje? Pasakykite man, kokiais darbais jie gali pasigirti, ką gali parodyti žmonėms?.. Ar jie sukūrė nors vieną darbo vietą, ar sumokėjo nors vieną litą į biudžetą? Ką gero jie padarė? O gal sovietiniais laikais jie buvo už Lietuvos laisvę kovojantys disidentai? Kas jie tokie yra? Žmonės apie tokius politikus turėtų žinoti tiesą. Stovėdami prie nepriklausomybės vartų, jie užsitarnavo žmonių pagarbą, bet tai nesuteikia jiems teisės žlugdyti nepriklausomos valstybės ir dar pateikiant tai kaip ypatingą nuopelną. Čia ne mano reikalas aiškinti žmonėms tokius dalykus, tai jūsų, žurnalistų, darbas ir pareiga kalbėti tiesą, informuoti visuomenę. Aš žinau savo tiesą geriau nei kiti…

— Jūs turite savo tiesą, kurią bandote apginti teisme, nagrinėjant Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą? Kas naujo šiame teisminiame procese?

— Šiuo klausimu nieko naujo negaliu jums pasakyti, nes teismai tie patys, niekas nepasikeitė. Tai, kas dabar vyksta nagrinėjant Darbo partijos bylą Vilniaus apygardos teisme, ko gero labiau stebina ne mane, bet pačius teisėjus.

Matyt, jie tikėjosi išgirsti kažką daugiau, nes į teismo apklausas ateina liudininkai, kurie patvirtina gaudavę pinigus oficialiai, pavedimu. Niekas iš jų nepatvirtino, kad bendravo tiesiogiai su V. Uspaskich ar gavo nuo manęs kažkokį nurodymą, juolab neteisėtą. Jeigu žmonės dirba partijos administratoriais ir kažkas oficialiai gauna išlaidoms tam tikras pinigų sumas, teismui turėtų būti visiškai suprantama, kad tai nėra nusikaltimas.

Nesuprantu, kodėl tie liudytojai buvo įtraukti į Darbo partijos bylą. Viešai mesdami mums kaltinimus prokurorai didžiavosi, kad yra daugybė liudininkų. Matyt, tokiu būdu buvo bandoma padaryti įspūdį valdžiai ir visuomenei. Bet kai dabar teisme apklausiami šie liudytojai, tai užima daug laiko, kadangi jų yra apie 300. Ir aš reikalausiu, kad jie visi būtų apklausti, nes neva pagal šių liudytojų parodymus ir buvo sukurpta Darbo partijos byla.

Norėčiau paklausti: kas iš tikrųjų tempia laiką Darbo partijos byloje? Ar prokuroras, visiškai be reikalo įtraukęs apie 300 liudytojų į šią bylą, kurie dabar turės būti apklausti teisme? Ar aš, visai be reikalo įtrauktas į Darbo partijos bylą, tuo labiau kaip kaltinamasis?!

Teisingame teisme teisėjui iškiltų klausimas prokurorui — kodėl Darbo partijos buhalteriai neįtraukė apskaitos dokumentų į buhalterinę ataskaitą, o prokuroras atleido juos nuo atsakomybės? Matyt, tikslas Darbo partijos byloje yra kiek kitoks, o ne tiesos ir teisingumo paieškos.

Kviečiu visus žurnalistus į teismo salę, kai nagrinėjama Darbo partijos byla, ir jiems bus viskas aišku. Nereikės nieko aiškinti, kai patys savo akimis pamatys teismo procesą. Akivaizdu, kad Darbo partijai sukurpta byla yra politinis užsakymas.

— Prasidėjus rinkimų kampanijai darbiečiai susitinka su žmonėmis įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Kokius klausimus jums, kaip partijos lyderiui, dažniausiai užduoda šalies gyventojai?

— Deja, žmonės beveik nieko neklausinėja, nes jie jau niekuo netiki. Turbūt baisiausia, kad žmonės nebetiki savo valstybe. Ir tai nėra V. Uspaskich klaida ar kaltė, kad žmonės nebetiki Lietuvos valstybe. Žmonės nebetiki valstybe dėl netikusios valdžios, teisėsaugos, žiniasklaidos ir t. t. Valdantieji savo pasisakymais dezinformuoja ir dezorientuoja visuomenę. Žmonės nusivylė valdžia ir tendencinga žiniasklaida, kuri tarnauja valdžioje esantiems politikams. Dezorientuota visuomenė renka tuos pačius politikus, matyt, galvodama, kad šie pasitaisys, pasikeis ir panašiai. Tačiau kaip 22 metus niekas pas mus nepasikeitė, taip ir toliau nepasikeis. Tai paprastas dalykas.

Sakykite man, kuo kaltas V. Uspaskich, kad žmonės nebetiki savo valstybe? Kur mano kaltė? Ar gali kas nors pateikti aiškius argumentus, kuo aš nusikaltau, kad žmonės nebetiki Lietuva? Viktoras Uspaskich — tai ne valstybė, aš nebuvau nei premjeras, nei Prezidentas …

— Tačiau vienu metu jūs buvote ūkio ministras?

— Užėmiau šį postą tik šešis mėnesius. Per tą pusmetį buvo įgyvendinama Darbo partijos programa, o mūsų valstybė klestėjo kaip niekada. Buvo pasiskolinta mažiausiai pinigų. Būtent mano dėka buvo ratifikuotos sutartys dėl sienų tarp Lietuvos ir Rusijos. Reprivatizuota „Mažeikių nafta“ atnešė daugiau nei du milijardus litų į valstybės biudžetą. Buvo sustabdyta daug valstybei žalingų projektų ir t.t. Nors valdžioje buvau tik pusę metų iš 20-ies, tačiau per šį laikotarpį padidėjo darbuotojų atlyginimai.

Nors prieš tai mane vadino populistu, vėliau visi nutilo. Taip pat padidėjo pensijos, sumažėjo pajamų mokestis. Ir visa tai įvyko būtent tuo trumpu laikotarpiu, kai aš dirbau ūkio ministru, net man nebūnant premjeru ar Prezidentu. Tiesiog nuosekliai laikiausi principingos pozicijos ir taip sugebėjau daryti įtaką šitokiems Vyriausybės sprendimams…

— Sakote, ne jūsų kaltė, kad žmonės nebetiki savo valstybe, yra viskuo nusivylę, tačiau jūs pats, bendraudamas su gyventojais, kaip reaguojate į šią neviltį? Ar bandote pakelti jų nuotaikas kažką žadėdamas?

— Aš esu pakankamai nuoširdus politikas ir turiu savo supratimą apie tai, kas vyksta mūsų valstybėje. Jeigu ką nors reikia atskleisti, galiu pasakyti tiesiai šviesiai į akis, o ne iš už kampo. Žmonėms, su kuriais susitinku, pateikiu savo tiesą, stengiuosi tai padaryti įtaigiai. Kas klausosi, tas mane supranta. Toje publikoje, su kuria man tenka bendrauti, dar nesu sutikęs tokio žmogaus, kuris nesuprastų mano kalbos.

Kaip kiekvienas žmogus turi kažkokių vilčių, taip ir aš turiu viltį — gal pagaliau žmonės supras, kad negalima pasitikėti politiniais aferistais, kurie per 22 metus nieko gero nenuveikė nei ekonomikos srityje, nei teisinėje sistemoje, nei tikros demokratijos atsiradimui Lietuvoje! Pas mus demokratija tapatinama su teise stoti į NATO ar į Europos Sąjungą (ES), tačiau visa tai negali užtikrinti ar garantuoti demokratinių procesų raidos šalies viduje. Reikia ne tik pasirašyti stojimo į ES sutartį, bet iš tikrųjų vykdyti demokratines nuostatas, įvardytas sutartyje. Mums būtina sukurti tikrai demokratiškos valstybės pamatus, kaip tai jau yra padaryta išsivysčiusiose bendrijos šalyse.

— Pastaruoju metu suaktyvėjus teismo procesui Darbo partijos byloje, vos ne kas savaitę į teismą kviečiami nauji liudytojai ir nežinia kieno parodymai galėtų būti lemtingi. Ar galimas lūžis, kuris ženkliai paveiktų Darbo partijos galimybes rudenį įvyksiančiuose Seimo rinkimuose?

— Jeigu kalbėtume apie neseniai įvykusį Vilniaus apygardos teismo posėdį, kurio metu buvo apklausiami liudytojai Darbo partijos byloje, galiu pakomentuoti, kad eilinį kartą teisme nieko ypatingo neįvyko. Eilinį kartą nuo teismo proceso pradžios beveik visi apklausti liudininkai teisėjams patvirtino gaudavę oficialius atlyginimus ir apie jokią partijos „juodąją buhalteriją“ jie nežino. Pasirašydami jie aiškiai suprasdavo, kad oficialiai gavo pinigus už tam tikras paslaugas. O kaip visa tai vėliau įformindavo už Darbo partijos buhalterijos vedimą atsakingi buhalteriai, kurie šiandien, deja, yra atleisti nuo teisinės atsakomybės ir kažkodėl saugomi valstybės, jau iš esmės yra kitas klausimas.

Dar daugiau — ko, turbūt, nesitikėjo ir teisėjai — teismo proceso metu buvo atskleista, kad tie patys buhalteriai padirbinėjo parašus, o mokesčių inspekcija tuos dokumentus priiminėjo, nors matėsi klastotė. Tačiau teisėjams tai įspūdžio nedaro. Užtat daro man. Tad kylą klausimas — ko siekia teisėjai šitame procese? Viena viltis, kad dar galima bus nusiųsti šio teismo medžiagą į Europos Parlamentą.

Esu patenkintas, jog teisme yra apklausiami liudytojai, eilinį kartą patvirtinantys, kad jie dirbo oficialiai ir už tai jiems buvo mokamas oficialus atlyginimas. Apie jokią kitą buhalteriją jie nieko nežino, todėl ir negali kažko panašaus paliudyti. Tai tik dar kartą parodo, kad yra didelis noras įvelti partiją į teisminį procesą, ir taip trukdyti Darbo partijos politiniam gyvenimui. Bandoma po kiekvieno teismo posėdžio pilti ant mūsų purvą ir viskas. Taip ieškoma galimybių sužlugdyti Darbo partiją. Kito tikslo mums sufabrikuotoje byloje nėra, ir tiesos šitame procese niekas neieško.

Neabejoju, kad šio proceso atomazga tikrai bus. Šios bylos taip nepaliksiu, kovosiu iki galo! Ateis toks laikas, kai žmonės, sukurpę Darbo partijos bylą (ne tik tie, kurie užsakė, bet ir tie, kurie sukurpė šią bylą), turės atsakyti ir pagal baudžiamąją atsakomybę. Kitaip nebus, aš šitos bylos tikrai taip nepaliksiu ir man nesvarbu kokie sprendimai priimami šiuo metu. Bet kuriuo atveju bus vykdomas nuoseklus ir suprantamas darbas, siekiant teisingumo.

— Precedentas iki šiol neištirtose įvairiose rezonansinėse byloje galimas tik todėl, kad klaninė teisėsaugos, teismų sistema nėra suinteresuota vykdyti teisingumą. Ar ne ta pati teisinio nihilizmo sistema šeštus metus vykdo politinį užsakymą, siekiant juridiškai, pasitelkiant Temidės tarnus, susidoroti su Darbo partija?

— Atsakant į jūsų klausimą apie teisėsaugą ir teismų sistemą, pabandykime įsivaizduoti: kokia turėtų būti teisėjų savijauta arba ką jaučia teisėjas, nuteisęs nekaltą asmenį? Kaip turėtų jaustis teisėjas, įvykdęs politinį užsakymą ir nuteisęs nekaltus žmones?

Dar pačioje pradžioje, būdamas naivus idealistas, niekad nebuvęs nei komjaunuolis, nei komunistas, trokšdamas sakyti tiesą į akis, susidurdavau su neteisingumu, ne kartą savo kailiu patyriau aplinkinių niekšybes, jų įtūžį ir pyktį. Dabar už tiesą ir antisisteminį mąstymą man tenka trinti teismų suolus, o dabartinė sistema sugeba tik žlugdyti, vogti ir plaukti pasroviui. Kadangi aš nesutikau bendradarbiauti su šia korumpuota sistema, man buvo sufabrikuota byla ir iki šiol tenka vaikščioti po teismus. Ir nors Darbo partijos byloje nėra manęs ir nėra liudininkų, kurie galėtų kažką konkretaus apie mane pasakyti, aš buvau apšmeižtas, man buvo uždėti antrankiai, taikomas namų areštas, paskirtas didžiausias Lietuvos teismų istorijoje piniginis užstatas, buvo draudžiama susitikinėti su rinkėjais, areštuotos Darbo partijos lėšos ir t.t.

Anksčiau (o kartais ir dabar) pagalvodavau: jeigu tau kas nors padarė nepataisomą nuostolį, žalą ar kažkokią niekšybę, kildavo tokia keista savijauta pamąstymui — kaip normalūs žmonės gali daryti tokius niekšingus dalykus, kaip jie gali taip nedorai elgtis? Kokiais kriterijais vadovaujasi politinis oponentas, nesugebantis nugalėti manęs politinėje arenoje, tačiau turėdamas savo rankose valdžią ir užsiundydamas prieš mane kokią nors kontrolę, prokurorus ar kitas valstybės teisėsaugos institucijas?

Ir ką galvoja prokuroras, kurpdamas užsakomąsias bylas? Ką galvoja teisėjai, pagal sufabrikuotus popierius nuteisdami nekaltus žmones? Kas verčia ir skatina šituos žmones daryti neteisybę ir niekšybes? Kaip jie po to jaučiasi? O gal jiems nuo to vėliau truputį nepatogu? Kam nors iš jų gal skauda širdį ar graužia sąžinė dėl to, kad taip negarbingai pasielgė?

Na štai, pavyzdžiui, pakankamai simpatiška moteris, teisėja, taisyklingais veido bruožais, gražiai sušukuotais plaukais, po teismo posėdžio sugrįžta namo. Ji ką tik nė už ką, neteisingai nusiuntė nekaltą žmogų už grotų. O ką ji daro po to? Teisėja negali nežinoti, kad dėl jos žmonės eilinį kartą sužino, kas yra „teismas“! Nuteisti nekalti žmonės eilinį kartą įsitikino, kad gerbti tokį teismą yra kvailystė. Teisėja juk negali nejausti neigiamų emocijų, kai tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių žmonių jai siunčia prakeiksmus! Kai tave prakeikia, o juo labiau viešai, tas prakeikimas kabo ore ir tai yra teisėjos nuskriaustų žmonių emocijos. Juolab, kad teisėja turi aukštąjį išsilavinimą, ji visai realiai ir sąmoningai mąsto. Universitetas tikrai jos nemokė tokių niekšybių — teisti nekaltuosius. Teisėja juk negali būti kaip medis ir viso to nejausti! Įsivaizduokime, ką ji daro, kuo užsiima namuose po darbo? Išsimaudo duše, žiūri televizorių, tvarko namus, gal lygina drabužius ar ką nors mezga … Ar jai tenka kažkaip vakarais susitarti su savimi, su savo sąžine, po tokio neteisingo veiksmo teisme, ar ne?..

Anksčiau aš ilgai mąstydavau apie tai, nes man pačiam su tokia našta susitvarkyti būtų labai sunku. Kiek aš begalvodavau, žmona man sakydavo: ką tu čia mąstai? Teisėjams tokie dalykai yra įprasta, kasdienė praktika. Jie išėjo iš teismo salės ir užmiršo viską ką padarė!

Ilgainiui aš supratau, ką daro tokie teisėjai. Iš tikrųjų jie švenčia pergalę ir netgi priima kolegų sveikinimus: „Geras, kaip tu profesionaliai juos „sutvarkei“!“. O ji, ta teisėja, apie save būtent taip ir galvoja, kad ji tokia „gera“ yra ir šiandien tai įrodė, priimdama nuosprendį Lietuvos valstybės vardu. Ir tegul tie „svoločiai“ (šiuo momentu ir V. Uspaskich) dabar manęs bijo, nes teisingumą vykdau aš, teisėja!

Per tuos metus netekau daug draugų ir pažįstamų, turbūt apie 20–30. Vienas jų sėkmingai pradėjo verslą, sukaupė pinigų, nusipirko mašiną, pradėjo statyti namą, bet štai kartą prisistatė treninguoti „berniukai“, sulaužė jam šonkaulius, nosį ir t.t.. Šiek tiek atsigavęs jis padavė į teismą savo skriaudikus. Toli ieškoti jų nereikėjo — jie net nesislapstė. Maža to, tuo metu kartu su policija visur važinėdavo! Verdiktas: nusikaltėliai išteisinti, o smurtą patyręs verslininkas antrą kartą atsidūrė ligoninėje, šį kartą kur kas ilgesniam laikui. Pasirodo, pirmą kartą treninguoti „berniukai“ norėjo tik įspėti verslininką, kur jam reikia nešti duoklę, nes jie kontroliuoja tą rajoną. Na, o antrą kartą tie „berniukai“ jau „moko“ — kaip reikia „teisingai gyventi“, kaip spręsti problemas ir kur kreiptis joms iškilus. Paaiškėjo, kad visai ne į teismą reikėjo kreiptis! Tada taip „pamokytas“ verslininkas susikrovė savo daiktus ir išvyko į užsienį.

Neseniai sutikau tą bičiulį Lietuvoje ir pagalvojau: daug kas jam galėtų pavydėti. Jis gavo „pamoką“ pačios nepriklausomybės pradžioje. Tuo metu, nors ir buvo paskelbta Lietuvoje nepriklausomybė, bet dar nuo sovietų laikų buvo išlikęs toks įprotis: kiekvienas nusikaltimas, o ypač nužudymai, buvo išaiškinami, sunkūs nusikaltėliai nubaudžiami, nes prokurorai dirbo gan pavyzdingai. Todėl iš nusistovėjusios tradicijos ar įpročio nepriklausomybės pradžioje nusikaltėliai nebuvo tokie žiaurūs, nes gerai žinojo, kad 100 proc. susilauks atpildo. Bet vėliau nusikaltėlių „pamokymai“ jau buvo kitokie, nes kriminalinio pasaulio atstovai ėmė dirbti išvien su teisėsauga. Praktiškai nebeliko tokios institucijos tariamai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, kur galėtum kreiptis su prašymu, kad tave apgintų.

Didelė bėda buvo ir ta, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvos žmonėms labai nepasisekė su valdžia. Tuoj visi piliečiai buvo suskirstyti į „savus“ ir „svetimus“. Jeigu tu nepriklausei konservatoriams jų valdymo metu, iš karto tapdavai Lietuvos priešu. Tiesą sakant, nebuvo didelio skirtumo ir valdant socialdemokratams. Visi jie buvo „persidažę“ iš komunistų — tiktai vieni į konservatorius, o kiti į socialdemokratus. Todėl, vertinant kriminogeninės situacijos atžvilgiu, laikai Lietuvoje, švelniai tariant, buvo gan nelengvi. Buvo labai paprasta: tave galėjo tiesiog gatvėje sumušti, nušauti, gyvą užkasti, sudeginti, išprievartauti tavo žmoną ar dukrą, ir dauguma tokių nusikaltėlių teismo būdavo išteisinami, beje tų pačių teisėjų, kurie dirba iki šiol! Koks buvo teisėjų klanas, toks jis ir liko nuo sovietinių laikų!

— Kaip jums asmeniškai teko susidurti su kriminalinio pasaulio ir teisėsaugos „draugystės“ apraiškomis?

— Aš jums pateiksiu vieną pavyzdį iš savo gyvenimo, iš savo praktikos, nors tokių atvejų mano kelyje tikrai buvo su kaupu. Pamenu kaip kartą, pirmą valandą dienos, mes sėdėjome su kompanionu jo bute ir atėjo penki treninguoti vyrai su pistoletais rankose. Vienas iš jų, pravarde „Kukas“, buvo Kauno nusikaltėlių gaujos vadeiva. Kas pažinojo Kuką, tas žino, kad jam nereikėjo jokio pistoleto, užtekdavo tik į jį pažiūrėti…

Na, o mes su savo kompanionu parašėme pareiškimą policijai, kad iš mūsų pavogė automobilį su prekėmis. Mes žinojome, kas tai padarė. Pareiškimą parašėme dešimtą ryto, o jau pirmą valandą dienos, su mūsų pareiškimu rankose, kompaniono bute stovėjo pistoletais apsiginklavusi. Ko gero, visiems įdomu, kas vyko toliau, bet apie tai — vėliau, dabar kita tema.

Aš dar pažiūrėjau pro langą, kai jie sėdo į savo automobilius. Tokių prabangių automobilių Lietuvoje tais laikais buvo tik vienetai. Jie taip ir išėjo į gatvę su ginklais rankose, jiems net nereikėjo slėptis, tai buvo nebūtina, nes daugeliu atvejų teisėsauga buvo kriminalinių nusikaltėlių pusėje!

Štai tokia buvo mūsų verslo pradžia Lietuvoje. Deja, iš mano pažįstamų tarpo apie 20–30 verslininkų šiandien jau nebėra gyvųjų tarpe, nors jie ir buvo jaunesni už mane. Pradžioje „treninguotieji“ rėkė ir gąsdino, paskui mušė, vėliau — šaudė, mirtinai nukankindavo savo aukas. Kriminalinėse gaujose labai greitai įvyko tokia „evoliucija“.

Labai panašūs, bet šiek tiek lėtesni procesai vyko ir verslo srityse. Nepriklausomybės pradžioje „biznieriai“ tarpusavyje sutardavo žodžiu ir laikydavosi duoto žodžio, nes tuo metu duotas žodis daug kam buvo garbės reikalas. Paskui būdavo raštu sudaromos gan trumpos, vieno puslapio sutartys, kurias buvo stengiamasi įvykdyti, nors kartais pasitaikydavo, kad neįvykdydavo. Dar vėliau buvo sudaromos geros knygutės apimties sutartys, kurių be teisininkų pagalbos sudaryti tiesiog neįmanoma. Advokatų poreikis nepriklausomybės metais, remiantis įvairiais paskaičiavimais, išaugo 10 tūkstančių procentų arba 100 kartų! Tokia „evoliucija“ truko gal kokius 5–8 metus. Na, o valstybės tarnautoju gretose tokiai „evoliucijai“ prireikė kiek daugiau laiko — apie 12–15 metų, kai savo gyventojus apmokestinusi nepakeliamais mokesčiais pradėjo „reketuoti“ pati valstybė įvairių institucijų pagalba. Tik šį kartą jau be treninguotų vaikinų pagalbos — šias funkcijos iš jų visiškai perėmė valstybė.

— Kaip jūs vertinate tokią situaciją, susiklosčiusią mūsų teisinėje sistemoje? Ir ką reikėtų daryti, kad tai pasikeistų?

— Mūsų teismai ir prokuratūra net neieško išteisinamų aplinkybių. Jie tik ieško, kaip nubausti, jeigu yra toks užsakymas arba kas nors sumoka, kad kita pusė pralaimėtų bylą. Nors Lietuvos įstatymai ir Baudžiamasis kodeksas, tarytum priartintas prie ES teisės, skamba taip: prokuratūra, o paskui ir teismas, turi ieškoti ne tik apkaltinamųjų aplinkybių, bet ir išteisinamųjų. Deja, bet tai kol kas ne Lietuvai — mūsų prokuratūros ir teismų praktikoje tai negalioja.

Darbo partijos byla iš esmės susijusi tik su buhalterija. Apie panašius pažeidimus ir atlyginimus vokeliuose mokesčių inspekcija per metus gauna apie 4000 pranešimų, bet jeigu tai nesusiję su Darbo partija arba V. Uspaskich, tie faktai tiesiog netikrinami, nes gali atsitikti taip, kad viena ar kita įmonė priklauso valdžiai. Kad tai nebūtų tušti žodžiai, pateiksiu vieną pavyzdį. Prie Vyriausybės yra įkurta Mokestinių ginčų komisija, vienas iš jos buvusių kuratorių — Arūnas Degutis — susipažinęs su dokumentais, susijusiais su „Vikonda“, atkreipė dėmesį, kad ten nėra užfiksuota jokio pažeidimo ir apie tai pasakė komisijos pirmininkui, į ką pirmininkas tiesiai šviesiai paklausė: „Tu ką, nežinai, kad duota komanda „Vikondą“ žlugdyti?“. O tai, kad „Vikonda“ sukūrė daugiau kaip 4 tūkst. darbo vietų bei per savo gyvavimo laikotarpį atlyginimų ir mokesčių pavidalu sumokėjo daugiau kaip milijardą litų — yra nesvarbu. Tad kaip turi gyventi valstybė su tokiais valstybės tarnautojais? Tai yra tiesioginis kelias i bankrotą. Ir šiandien mes esame tame kelyje.

Kaip šiandien aiškėja, Darbo partijos byloje nėra nustatyta jokių sukčiavimo atvejų, nėra jokių kyšių, duotų ar paimtų, jokių nelegalių pinigų, tik GALIMAI neteisingai apskaičiuoti pinigai. Ir tai dar reikia įrodyti!

Neteisingai apiforminta partijos buhalterija, o gal tai net sąmoningai padaryta vieno ar kelių infiltruotų žmonių. Ir štai tau, žmogau, antrankiai, kamera, namų areštas, draudimas susitikinėti su rinkėjais, didžiausias Lietuvos istorijoje piniginis užstatas — 1,5 mln. litų! Tuo tarpu SNORO istorijoje, kai Lietuvos prokuratūra kreipėsi dėl 3,5 milijardo litų — tai yra, 100 kartų didesnio ieškinio — Londono teismas šio banko akcininkams Antonovui ir Baranauskui skyrė tik 300 tūkstančių litų piniginį užstatą. Todėl, kad Londono teismas supranta, jog pareikštas ieškinys dar nėra teismo sprendimas, ir kad tai dar nėra įrodyta kaltė.

Pasakykite man, kokia šventė apvainikavo prokurorus ir teisėjus, neįrodžius kaltės, priėmusius tokius „teisingus“ sprendimus Darbo partijos byloje? Kokius ir kieno sveikinimus priiminėja jie po tokių sprendimų šioje byloje? Na, o kalbant apie partijos areštuotas partijos lėšas — 6,5 mln. litų — ką galvoja teisėja, kuri praktiškai užblokavo normalią šios politinės organizacijos politinę veiklą? Kokią „pergalę“ gali švęsti tokia teisėja? O kartu ir pati valstybė, kurią mes bandom vadinti teisine ir demokratine?

— Ar norite pasakyti, kad Lietuvoje skirtingoms partijoms yra taikomi skirtingi standartai?

— Juk pagal Lietuos Respublikos Konstituciją demokratinį procesą šalyje gali užtikrinti politinės partijos. Daugiapartinė sistema — demokratijos pamatas. Todėl būtina apsaugoti politines partijas nuo įtakos, tuo labiau nuo susidorojimo. Deja, Lietuvoje pastebimas atvirkštinis procesas: politinėms partijoms kurpiamos bylos ir stengiamasi jas sunaikinti. Vienos buhalterės klaida ar sąmoningas veiksmas gali sužlugdyti 10–20 tūkstančių žmonių lūkesčius dalyvauti politikoje ir būti politinės partijos nariais. Tikroje teisinėje, demokratinėje valstybėje tokie teisėjų ar prokurorų veiksmai būtų įvertinti kaip demokratijos pamatų griovimas. Bet tai kol kas ne mums…

Lietuvoje, ypatingai po to, kai paaiškėjo, kad dabartinė valdančioji dauguma padalino savo draugams ir rėmėjams apie 6 milijardus litų „įsisavinimui“, tikrai reikėtų įvesti „valdžios draugų“ registrą ir išduoti jiems pažymėjimus. Tokį statusą turintys „valdžios draugai“ pažymėjimus galėtų rodyti ne tik atėję į polikliniką ar belsdamiesi į įvairius valdžios kabinetus, kad be eilės praeitų, bet ir dalyvauti viešuose konkursuose privatizuojant kokius nors objektus, gaunant valstybės užsakymus ir tokiu būdu dalyvaujant valstybės, tai yra, mūsų visų, pinigų dalybose.

Prezidentės „draugai“ jiems išduotu pažymėjimu galėtų naudotis dar platesniu mastu — atėję į prokuratūrą, teismą, STT, FNTT ir taip toliau. Ir netgi po rinkimų kuriant valdančiąją daugumą kai kurie veikėjai galėtų ateiti ir parodyti paskirtam premjerui „valdžios draugo“ pažymėjimą ir siūlytis į ministrus.

Na, bet jeigu yra „valdžios draugai“, turi atsirasti ir priešai, tai yra, visi tie, kurie neturės tokio pažymėjimo. Tariamiems priešams neturėtų būti taikomas teisingumas pagal šitų „valdžios draugų“ supratimą. Pas mus „priešai“ neturi savigarbos, jie neturi teisės į tiesą ir teisingumą. Tariami priešai neturi supratimo apie kilniaširdiškumą. O jeigu „valdžios draugų“ priešas nepasiduoda, jis tiesiog sunaikinamas. Jeigu pasiduoda, tai sunaikinamas vėliau. Ir kada vadinami „draugai“, pasitelkdami valstybės institucijas, nugali savo oponentus, jie tampa pilni puikybės ir pasididžiavimo, esą jie yra ne tik valdžia, bet vos ne karaliai ar panašiai.

Pažiūrėkite, ką kalba pirmieji valstybės asmenys, teismų viršininkai ir net Lietuvos bažnyčios dvasiniai vadovai. Jeigu būtų teisiamas konservatorių „valdžios draugas“, jie už jį pasimelstų. O „valdžios priešams“ negali būti taikomas net ir bažnyčios kilniaširdiškumas. Tariamiems priešams negalioja nei atgaila, nei atleidimas!

Knygose apie Staliną arba čia, Lietuvoje, apie žydų sušaudymą, kartais pasitaiko retoriškas humaniškas pamąstymas — kaip visa tai galėjo įvykti? Kaip fiziškai buvo galima sunaikinti milijonus nekaltų žmonių? Vienas Stalinas tikrai negalėjo to padaryti. Tai darė tūkstančiai pasamdytų nekalto žmogaus žudikų. O iš kur jie atsirado? Juk gimdami jie buvo normalūs žmonės ar ne?

Pagaliau, ką jie darė, kaip jautėsi, sugrįžę namo po visą dieną trukusio nekaltų žmonių kankinimo ar šaudymo? Kaip jie galėjo valgyti, žiūrėti savo artimiesiems į akis? O pasirodo, viskas labai paprasta — jie sugrįždavo į namus po „gerai atlikto darbo“, kaip tikri nugalėtojai, jie tik ką nugalėjo savo „priešus“ ir dabar švenčia pergalę!

Lygiai taip ir šiandien mūsų šiandien teisėjai, prokurorai švenčia pergalę, kai „pagal užsakymą“ pasiunčia kažką už grotų arba nubaudžia kaip nors kitaip visiškai nekaltus žmones.

Todėl mes turime tikslą ir šventą pareigą atsakyti sau į klausimą: kas mes esame? Kokią valstybę sukūrėme? Ar iš tikrųjų teisinę, demokratinę? O gal niekaip negalime išsivaduoti iš sovietinių laikų supratimo, kad net ir priešas demokratinėje, teisinėje valstybėje turi teisę į tiesą, į oponavimą, į žmogaus teises ir gynybą, į savo argumentų sakymą, bažnyčios palaiminimą ir atleidimą, galų gale, ir į klaidas?!

Tikroje demokratinėje, teisinėje valstybėje bet koks prokuroras ar valstybės tarnybos pareigūnas turėtų suprasti, kad demokratija ir teisė prasideda nuo jo objektyvumo, nuo objektyvaus tyrimo, kurio metu ieškoma ne tik įkalčių, bet ir įtariamojo alibi bei pateisinimo. Tik tada mes galėsime tikėtis, kad visuomenė ims palaikyti ir pasitikėti tokia teisėsauga. Priešingu atveju jokių pozityvių, konstruktyvių postūmių Lietuvos teisinėje sistemoje tikrai nebus! Tada nereikės atsakinėti į tokį klausimą: jeigu tu esi kažkam priešas ir tave reikia įveikti, vadinasi, ir jie yra tavo priešai?

O gal vis tiktai teisinėje, demokratinėje valstybėje žmonės turi teisę į sąžiningą teismą, į lygiavertį administravimą? Tol, kol mes nesuprasime, kol nepakeisime supratimo apie teisinę, demokratinę valstybę tikrąja to žodžio prasme, nesitikėkime darnios valstybės vystymosi, gyventojų emigracijos sumažėjimo, sąžiningos ir konkurencingos ekonomikos bei investuotojų pritraukimo.

Tad dar kartą noriu paklausti: kuo kaltas Uspaskich, kad žmonės nepasitiki savo valstybe? Paskutinėmis dienomis sociologai atsakė į šį klausimą — tuo, kad žmonės pasitiki Uspaskich. Todėl valdžia, klanas turi paaiškinti žmonėms, kad dėl visko kaltas Uspaskich, nes jis čia gyvena ir kuria darbo vietas, o valdžios ir teisėsaugos tikslas, matyt, yra visiškai kitoks.

Lietuvos gyventojai premjero poste labiausiai norėtų matyti Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskich, tokie duomenys paaiškėjo DELFI užsakymu bendrovei „Spinter tyrimai“ balandžio mėnesį atlikus viešosios nuomonės apklausą. Remiantis visuomenės nuomonės apklausa, Darbo partijos lyderį V. Uspaskichą ministro pirmininko poste norėtų regėti 16,6 proc. apklaustų gyventojų.

Antrą vietą potencialių premjerų sąraše dalijasi Seimo pirmininkė Irena Degutienė su socialdemokratų pirmininku Algirdu Butkevičiumi, kuriuos ministro pirmininko poste norėtų matyti 14,8 proc. apklaustųjų.

Kad premjero pareigoms labiausiai tinka dabartinis Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, mano tik 4,8 proc. apklaustų respondentų.

Dabartinės Vyriausybės veikla daugumos gyventojų yra vertinama neigiamai (41,3 proc.) arba greičiau neigiamai (45,3 proc.). Teigiamai A. Kubiliaus vadovaujamo kabineto darbą balandžio mėnesį vertino tik 1 proc. apklaustųjų.

Apklausa buvo atlikta šių metų balandžio 16-23 dienomis. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 75 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją.

Esate kelrodė žvaigždė tamsiausią naktį, neleidžianti mums, Jūsų vaikams, pasiklysti. Sunkiausiomis akimirkomis jaučiame Jūsų šilumą, meilę ir palaikymą. Motinos širdis plati kaip vandenynas ir tyra kaip pavasario dangus, atleidžianti viską ir gebanti paaukoti net pačią save.

Nuoširdžiai sveikinu Jus Motinos dienos – gražiausios šventės -  proga.

Darbo partijos pirmininkas,
Europos Parlamento narys

Viktoras Uspaskich

Lietuvos valdžia eilinį kartą pademonstravo šalies gyventojams, kad visiškai nesiorientuoja dabartinėje situacijoje — premjeras pareiškė, kad minimali alga yra… sureikšminama. Pasak jo, MMA parametras yra sureikšminamas ir fetišizuojamas, nes verslas, turintis galimybių didinti atlyginimus, tai ir darys. Kas tai — šventas naivumas ar vilties sūnaus pasisakymas? Kieno motina yra viltis — turbūt aiškinti nereikia… Andrius Kubilius tik dar sykį parodė, kad visiškai nesiorientuoja esamoje situacijoje ir yra atitrūkęs nuo gyvenimo.

Minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje tesiekia 800 litų (iki mokesčių), taigi žmogui telieka 650 litų, kaip jam išgyventi gaunant tokį atlyginimą? Negana to, kad nuo minimalaus atlyginimo atskaitomi mokesčiai, jis dar ir mažesnis už skurdo lygį, kuris yra 701 lt. Logikos jokios. Tarsi to būtų negana, Vyriausybės galva A. Kubilius nusimeta nuo savo pečių atsakomybę pareikšdamas, kad MMA — pakankama, ir valdžia neturėtų kištis į darbdavių ir darbuotojų piniginius santykius.

Minimalaus atlyginimo baubai

Niekam ne paslaptis, kad toks mažas minimalusis atlyginimas visiškai neskatina žmonių dirbti. Daugelis racionaliai įvertina situaciją ir sąmoningai pasirenka nedarbą — gaunamos pašalpos ir įvairios socialinės išmokos yra kur kas didesnės, nei MMA. Tad apie kokį žmonių skatinimą dirbti galime kalbėti, jei negalime pasiūlyti jiems atlyginimo, iš kurio būtų galima gyventi, o ne egzistuoti? Tik ženkliai (bent iki 1500 litų) padidinus MMA padidės skirtumas tarp darbo užmokesčio ir bedarbio pašalpos, taip atsiras stimulas dirbti, o ne laukti bedarbio pašalpos ar kitų išmokų. Akivaizdu — tačiau nesuvokiama A. Kubiliui, kuriam ši sumaištis dėl atlyginimų atrodo nereikšminga.

Kyla įtarimas, kad valdantieji tendencingai akcentuoja tik neigiamus (galimai) MMA kėlimo niuansus. Vienas paskutiniųjų gąsdinimų — MMA kėlimas privers įmones trauktis į šešėlinę ekonomiką. Mielieji, dauguma įmonių jau tūno pasislėpusios tame legendiniame šešėlyje, kurio taip įnirtingai ieško finansų ministrė Ingrida Šimonytė.

Taip pat teigiama, kad MMA kėlimas sustabdys nedarbo lygio mažėjimą. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu — galima pagalvoti, kad jis mažėja! Jau dabar yra įmonių, nerandančių darbuotojų, nes niekas nenori dirbti už tokią apgailėtiną sumą. Tad padidinus atlyginimą padidėtų ir žmonių motyvacija įsitraukti į darbo rinką ir tapti lygiaverčiu jos dalyviu.

1509 — realu

Įdomiausia, kad visas šis visuomenės gąsdinimas MMA baubais vyksta dėl to, kad šią savaitę Vyriausybei buvo pasiūlyta svarstyti MMA didinimą 100 litų — iki 900 lt. Šimtas litų, nuo kurių dar bus nuskaičiuojami mokesčiai, nors, mano giliu įsitikinimu, nuo minimalaus atlyginimo mokesčiai neturėtų būti skaičiuojami. Nenormalu, kad iš mažai gaunančiojo paimamas toks pats procentas, kaip ir iš, pavyzdžiui, uždaromos Ignalinos atominės elektrinės vadovo…

Darbo partija savo rinkiminėje programoje visiškai konkrečiai ir sąmoningai įrašė skaičių — 1509. Tokia, ne mažesnė kaip 1500 litų, bus minimali mėnesinė alga dar iki 2013 metų pabaigos. To besąlygiškai reikalausime atėję į valdžią su bet kokiais partneriais.
Gaudami didesnį minimalų atlyginimą žmonės gaus ne tik didesnes pajamas, bet ir ateityje gaus didesnes pensijas.

Gera žinia ministrei I. Šimonytei — išnyks vokelių poreikis, o rinką sureguliuos sąžininga konkurencija, paslaugų ar gamybos savikaina nebus iškreipta, nes išnyks neoficialaus darbo užmokesčio ir nesumokėtų mokesčių problema. Lietuvos rinka taps civilizuota ir patraukli ne tik Lietuvos, bet ir užsienio investuotojams.

Labai svarbu tai, kad ims mažėti emigracija, tapusi tikra rykšte Lietuvai, o jau išvykusieji galvos apie grįžimą į tėvynę, iš kurios jie buvo vyte išvyti „nuostabios“ konservatorių vykdomos politikos dėka.

Apmaudu, kad Lietuvą valdo žmonės, nieko nenutuokiantys ekonomikoje. Juk padidinus minimalų darbo užmokestį didės ir pajamos į valstybės biudžetą, bus skatinamas vartojimas, tačiau svarbiausia tai, kad žmonės pagaliau pradės jaustis oriai gaudami atlyginimą, o ne išmaldą.

Pats laikas pagaliau leisti žmonėms gyventi, o ne egzistuoti.

Jeigu rinkimai vyktų šį savaitgalį, juos užtikrintai laimėtų Darbo partija, už kurią balsuotų 17,8 proc. balsavimo teisę turinčių šalies piliečių. Antri būtų socialdemokratai, už kuriuos būtų balsavę 16,3 proc. apklaustųjų. Už „Tvarkos ir teisingumo partiją“ balsuotų 11 procentų rinkėjų, o kovo mėnesį 9,8 proc. palaikymą turėję valdantieji konservatoriai šiandien būtų dar mažiau populiarūs, juos palaikytų tik 8,2 proc rinkėjų

Kaip rodo apklausa, kitos partijos neperkoptų 5 proc. rinkėjų paramos barjero.

Be to, Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys Viktoras Uspaskich yra antras pagal populiarumą politikas Lietuvoje. Jis nusileidžia tik šalies Prezidentei Daliai Grybauskaitei. V. Uspaskich, kaip geriausiai atstovaujantį jų interesams, balandį nurodė 7,3 proc. (kovą – 7,1 proc.). Palankiai V. Uspaksich vertinantys nurodė 46,5 proc. (43,6 proc. kovą) respondentų.

Šią visuomenės nuomonės apklausą „Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ atliko balandžio 13–23 dienomis.

Bzn start žurnalo redakcija

Žinomą verslininką Viktorą Uspaskichą, gimusį Urdomoje (Archangelsko srityje, Rusijoje) nuo pat vaikystės lydėjo darbas, laimėjimai ir noras išmokti ko nors nauja.

– Apie Jus sklando įvairios legendos: tai suvirintojas, tai saugumo agentas, tai oligarchas… Kokie keliai atvedė į Lietuvą?

– Baigęs mokyklą nuėjau mokytis – įgijau profesionalaus suvirintojo montuotojo ir traktorininko specialybę. Armijoje baigiau aviacijos kursus, o paskui baigiau meistro brigadininko kursus. Vėliau jau tik vadovavau, nevirinau. O suvirintoju mane tik vadina… Paskui dirbau dujotiekio sistemoje – 1986 metais atvažiavau į Panevėžį statyti dujotiekio, paskui išvykau į Suomiją. Ten buvau aukščiausios klasės specialistas, vadovavau visiems technologiniams darbams. Per metus išmokau suomių kalbą ir pradėjau kurti verslą. (Juokiasi.) Nusipirkau žiguliuką ir veždavau prekes. Tada buvo madingi septynių melodijų laikrodžiai. Jie kainuodavo 45 markes, o aš savo darbininkų miestelyje („gorodoke“) parduodavau už 25, nes gaudavau urmu už tiek pat ir man dar likdavo. Ir dyzelino parduodavau suomiams, duoną patys kepdavome ir jiems parduodavome. Kai grįžau iš Suomijos į Panevėžį, 1987 m. iš Lietuvos Vyriausybės sulaukiau pasiūlymo pasilikti, suformuoti brigadą ir dirbti. Visi gavome butus Kėdainiuose. Nors galėjau rinktis bet kurį miestą, likau su kolegomis.

– Iš kur atsirado verslininko gyslelė?

– Verslininko gyslelę turiu nuo prigimties. Save prisimenu mažiuką, 4–5 metų. Krapštydavausi kieme ir vis statydavau kokį nors namuką. Tai požymiai… Nuosavybei, savo erdvei, gal verslui. Kai man buvo penkeri, kraustėmės gyventi į kitą būstą. Nė vienas iš brolių – mes buvome 5 vaikai – nesistengė padėti, o aš iš seno namo viską tempiau į naują.

Gyvenome tremtinių miestelyje, tvarkingai, tačiau skurdžiai. Buvo nurodymas laikyti ne daugiau nei 2 ožkas, vieną paršiuką ar karvę. Galėjai turėti žemės keletą arų, net bulvių nebuvo kur sodinti.

Kai pradedu analizuoti, randu visokių užuominų dėl verslo: būdamas 5 metų eidavau į mišką grybauti, o septynerių jau sakydavau mamai, kad kai užaugsiu, turėsiu savo ūkį. Daug kiaulių ir karvių… Aš vienintelis iš brolių bėgdavau iš ryto parnešti pieno iš kaimynų. Iš valgyklos labai pigiai, už 6 kapeikas, nupirkdavau kotletų. 6 žmonėms užtekdavo 50–60 kapeikų….O kai trūkdavo iki algos pinigų, eidavau skolintis iš kaimynų. Visada gaudavau, jie manimi tikėdavo. Kai mama gaudavo atlyginimą, pats ir atiduodavau. O kai sukako 10 metų, bėgdavau prie geležinkelio ir pardavinėdavau grybus, mama juos nuostabiai mokėjo sūdyti, ar uogas. Kai atvažiuodavo keleivinis traukinys, viską parduodavau ir džiaugdamasis lėkdavau namo su uždarbiu. Net nebuvo minties pasilikti nors kapeiką sau.

Dvylikos metų pradėjau ganyti ožkas, karves, o nuo keturiolikos jau dirbau miške prie kelių – rudenį ir pavasarį negalėdavo važiuoti mašinos. Kadangi mes gyvenome Archangelsko apskrityje, o šalia buvo Komių respublika, tai parduotuvėse buvo skirtingos prekės. Nuvažiuodavau į kitą stotelę už 100 kilometrų, pigiai nupirkdavau šaltųjų ugnelių (už 5 kapeikas pakelį), o čia parduodavau vieną ugnelę už tiek pat. Uždarbis – 500 proc.

Šiaurėje visi turėjome šautuvus. Reikėdavo parako. Mano broliai to nedarė ir niekada nesiėmė jokio verslo. Nebuvo to nuo prigimties. Mane verslas traukdavo, o jų – ne.

– Savo biografijoje teigiate, kad nuosavą verslą pradėjote 1990 metais. Įkūrėte įmonę „Efektas“. Ką Jūs darėte?

– Tai buvo dujotiekio statybos verslas. Buvo praėjęs vos mėnuo nuo nepriklausomybės paskelbimo. Vėliau prisidėjo Jolanta, dabar mano žmona, o tada dar tik draugavome. Paskui jau turėjome 4 brigadas, medžiagas veždavome iš Rusijos. Plėtodami dujų verslą susipažinome su įdomiais žmonėmis. Beje, „Lietuvos dujos“ mane supažindino ir su „Gazprom“. Iki tol aš jų ir nežinojau… Visi manė, kad aš čia atsiųstas, o mane nusivežė tuometis energetikos ministras Stasiukynas ir su jais supažindino.

– O kaip atsirado UAB „Vikonda“?

– Atsirado įvairių įmonėlių ir nusprendėme sukurti koncerną. Visų įmonių raidžių rinkinys – nuo žodžio „Viktor“ ir pridėjome po skiemenį „Vikeda“, „Vistata“, „Vikrema“. Jų veikla skirtinga: ledai, konservai, mėsos produkcija, grūdai, parduotuvės, kavinės.

Jei rinkimai vyktų kovo pabaigoje, darbiečiai gautų didžiausią rinkėjų pasitikėjimą. Populiariausia ir didžiausią žmonių pasitikėjimą turinti Darbo partija dabar valdžioje esančius konservatorius lenkia daugiau nei tris kartus.

Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa atskleidė, kad Darbo partijai savo balsus atiduotų 22,2 proc. potencialių rinkėjų. Nuo vasario rinkėjų pasitikėjimas mūsų partija išaugo 5,8 procento.

Be Darbo partijos į Seimą patektų dar keturios partijos — socialdemokratai, „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis bei konservatoriai, vos peržengiantys 5 proc. barjerą. Liberalų ir centro sąjunga nepatektų į Seimą, nes, apklausos duomenimis, rinkėjai jiems neskirtų nė 5 proc. balsų.

Atverkim savo širdį tyram džiaugsmui, tikėjimui, vilčiai ir meilei. Tegul šios Šventos Velykos suburia mus visus susitaikiusius, vienas kitam reikalingus, susitelkusius geriems darbams.

Nuoširdžiai sveikinu visus su šilčiausia, gražiausia pavasario švente. Šviesos Jūsų darbams ir namams, skaidrumo Jūsų mintims. Būkime gėrio ir šviesos nešėjai.

Darbo partijos pirmininkas,
Europos Parlamento narys
Viktoras Uspaskich