Europos Sąjunga kelia aukštus reikalavimus sau ir kitiems – ir teisingai. Tačiau pažvelgus į šių metų „Amnesty International“ pranešimą, panašu, jog ir toliau egzistuoja rimtų žmogaus teisių pažeidimų Sąjungos viduje. ES gali ištikti patikimumo krizė, jei ji nesiims priemonių sumažinti tarpui tarp savo kilmingų tikslų ir veiksmų, kurių imasi žmogaus teisių srityje.

Žmogaus teisės, demokratija bei teisinė valstybė yra vienos iš esminių Europos Sąjungos vertybių, įtvirtintų Steigimo sutartyje ir garantuojamų ratifikavus pagrindinių teisių chartiją. Tačiau kai Europos Sąjunga padeda aktyviai ginti žmogaus teises už Sąjungos ribų, pvz., Konge ir Kosove, bendra žmogaus teisių padėtis valstybėse narėse vis labiau nustumiama į šoną. Jei tai nepasikeis, ant kortos bus pastatytas ne tik ES patikimumas, bet ir mūsų demokratijos pagrindai.

ES sukūrė stiprų mechanizmų ir finansavimo tinklą, skirtą užtikrinti žmogaus teises. Valstybės, norinčios įstoti į ES, turi įsipareigoti gerbti žmogaus teises, o taip pat, teoriškai, ir valstybės, kurios yra pasirašiusios prekybos susitarimus su Sąjunga. Per pastaruosius 18 mėnesių ES suteikė 235 mln. eurų finansavimą 900 su žmogaus teisėmis susijusiems nevyriausybinių organizacijų vykdomiems projektams 100 valstybių. Ši veikla yra svarbi ir turi būti tęsiama.

Šių metų birželio mėnesį savo kalboje Catherine Ashton, ES vyriausioji atstovė užsienio klausimais, aiškiai pabrėžė, kad žmogaus teisės yra ES identiteto esmė bei širdis to, ką Sąjunga daro visame pasaulyje. Keletą pastarųjų metų ES ir dauguma valstybių narių smarkiai kritikavo Kiniją, Rusiją, Baltarusiją, Iraną ir keletą kitų valstybių dėl savo piliečių pagrindinių teisių pažeidinėjimo. Jei tai, ką p. Ashton sako, yra tiesa (o aš tikiu, jog taip yra), tada mums reikia drauge susėsti ir sąžiningai bei kritiškai įvertinti žmogaus teisių padėtį mūsų Sąjungos viduje. Tai yra būtina, jei norime, jog mūsų kritika dėl nežmoniškų diktatūrų už bendrijos ribų būtų priimta rimtai.

Deja, tačiau ES viduje vykstančių žmogaus teisių pažeidimų sąrašas yra ilgas. Kiekvienas ES pilietis turi teisę naudotis visomis žmogaus teisėmis, tačiau taip nėra. Policijos brutalumas, prekyba žmonėmis, politiškai motyvuoti kaltinimai įvykdžius nusikaltimą bei gėdingas elgimasis su prieglobsčio prašytojais – tėra keletas visų problemų. Sovietų sąjungos ir Jugoslavijos žlugimas, siejamas su lengvesniu ir pigesniu keliavimu po pasaulį, padėjo išplisti prekybai žmonėmis Europoje. Daug merginų ir moterų yra parduodamos iš Rytų Europos, įskaitant Lietuvą, ir verčiamos užsiimti prostitucija, dirbti juodus darbus bei aptarnauti vietos rinką. Daugelis į prekybos žmonėmis rinką įsitraukusių nusikaltėlių priklauso tarptautinėms prekybos žmonėmis grupuotėms, susijusioms su organizuotu nusikalstamumu. Todėl svarbu suimti šiuos prekeivius į ragą, o taip pat apsaugoti tuos, kurie bandydami apsaugoti šias moteris viešai prabyla apie tai, ir rizikuoja savo gyvybėmis.

Kai kurie ES valstybėse vykstantys žmogaus teisių pažeidimai yra labiau institucinio pobūdžio, ypatingai policijos brutalumas ir smarkiai perpildyti kalėjimai. “Amnesty International” ir “Human Rights Watch” ne kartą pranešdavo, jog yra nemažai Europoje įvykusių incidentų, kurių metu policija buvo kaltinama panaudojus per didelę jėgą bei neteisėtus tyrimo metodus.

Mažumų diskriminacija ir toliau kelia problemų. 2009 m. „Amnesty International“ išreiškė susirūpinimą dėl priverstinės romų tautybės moterų sterilizacijos be jų išankstinio sutikimo keliose naujose ES valstybėse. Tai pat pastebėtas policijos aplaidumas reaguojant į nusikaltimus, vykdomus prieš romus. Kai kurie šių pažeidimų gali būti neišvengiamai prilyginti tamsiausiems XX a. Europos istorijos skyriams. Prie viso to dar prisideda politiškai motyvuoti kaltinimai. Kaip pastarųjų metų įvykiai parodė, didžioji dauguma kaltinimų ir apkaltinimų buvo visiškai politiškai motyvuoti. Teismai – tiek mano valstybėje, Lietuvoje, tiek Europoje – pasirodė neatsparūs politinėms manipuliacijoms. Tai negali būti toleruojama – o ypač ES valstybėse.

Yra gerai išreklamuotų, tačiau įrodymais nepagrįstų, pranešimų apie žmogaus teisių pažeidimus, kurių visos detalės nėra žinomos, pvz. slaptų CŽV  kalėjimų egzistavimas keliose Rytų Europos valstybėse. Anot žmogaus teisių organizacijų, CŽV kalėjimuose kalintys kaliniai ne tik neturi teisės susitikti su advokatais, bet net nežino savo buvimo vietos. Taip pat yra nepagrįstų teigimų, jog kaliniai buvo kankinami, įskaitant tardymą kankinant vandeniu ir miego trūkumą.

Nemažiau svarbūs ir į antraštinius puslapius pakliūnantys pranešimai apie apytikriai 65 mln. neįgalių žmonių padėtį Europos Sąjungoje. Rytų ir Vakarų Europoje žmonės su negalia susiduria su menkinimu ir diskriminacija visuomenėje. Anot statistikos, vidutiniškai bedarbių gretose yra dvigubai daugiau ES piliečių su negalia nei sveikų žmonių, o kai kuriose valstybėse narėse šis rodiklis yra žymiai didelis. Ypatingai atšiauraus ekonominio klimato metu būtina užtikrinti, kad šiems tyloje kenčiantiesiems būtų suteiktos vienodos teisės ir galimybės aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Būdams, kaip tai galima būtų padaryti, išvardinti neužtektų vietos šiame straipsnyje, tačiau 2010 m. gegužės mėn. yra labai gerai parengtas pranešimas dėl Europos neįgaliųjų forumo nuomonės.

Tai neišeina už mūsų galimybių ribų ištaisyti šitą žmogaus teisių tuštumą Sąjungoje. Pažanga vyksta – augantis visuomenės domėjimasis Europos Žmogaus teisių teismu yra žingsnis tinkama linkme. Anksčiau išvardyti pažeidimai yra svarbūs, bet ES dar toli iki Mianmaro ar Irano. Tai nėra pinigų klausimas – ES kasmet skiria milijonus eurų iš savo fondų kovai su diskriminacija ir rasizmu – tai labiau politinės valios reikalas. ES turi visapusišką įstatymų leidybą, o taip pat įspūdingą žmogaus teisių instrumentų rinkinį, kuris teoriškai garantuoja pagrindinių teisių apsaugą. Todėl, be abejonės, ji turi potencialą atgauti savo statusą kaip žmogaus teisių gynėja ir tarnauti kaip pavyzdys valstybėms už bendrijos ribų. O svarbiausia yra tai, kad mes, piliečiai ir ES atstovai, neliktume prieštaringi ar žiūrėtume pro pirštus į žmogaus teisių pažeidimus, kad ir kokie jie nereikšmingi beatrodytų.

Nė vienas iš į viešumą iškeltų žmogaus teisių pažeidimų ES viduje atvejų neturi būti paliktas be dėmesio ir aiškaus sprendimo, nustatant, kad iš tiesų atitinkami pažeidimai egzistuoja. Tik tada mes turėsime visišką moralinę teisę pamokslauti trečiosioms šalims.