Parengta pagal Viktoro Uspaskich kalbą Darbo partijos suvažiavime šių metų lapkričio 12 d. Klaipėdoje.

Per Lietuvos Liberalų Sąjūdžio suvažiavimą, kuriame buvau ir aš, sveikinimo žodį tarė premjeras Andrius Kubilius – tarsi norėdamas pateisinti savo užsispyrimą ir niekieno neklausymą valdant Lietuvą, o Lietuvą jis valdo, švelniai tariant, labai prastai. A. Kubilius paminėjo Stev’o Jobs’o frazę: „Neleiskite aplinkiniam triukšmui tildyti jūsų vidinio balso”. A. Kubiliui labiau tiktų kita Stev’o Jobs’o frazė: „Niekas nenori mirti. Net ir tie, kurie nori greičiau patekti į rojų.“.

Ateinantys metai yra rinkimų metai. Vyks didžiulė kova, kuri prilygs gyvybės ir mirties klausimui. Taip bus, nes jei sovietų palikuoniai, save dar vadinantys tradicinėmis partijomis, praras savo pozicijas, jiems bus itin sunku grįžti į aktyvią politiką. Ir atvirkščiai – jei šį mūšį pralaimės jaunos, progresyvią politiką propaguojančios jėgos, gali susiklostyti sunkiai pataisoma situacija, nes politinės sistemos uzurpavimas ir dvipartinė sistema įsigalės dar labiau.

Aštuoneri metai pagal simboliką yra amžinybės ženklas. Aštuntąjį Darbo partijos gimtadienį sutikome Klaipėdoje, labai gražioje arenoje. Prisipažinsiu – jaučiausi labai laimingas, būdamas kartu su bendražygiais, matydamas tokią didžiulę bendraminčių auditoriją.

Pamenu, kaip prieš aštuonerius metus mes susirinkome pirmą kartą. Tuomet nusprendėme, kad Lietuva turi eiti kitu keliu. Judėti pažangos, ateities link, o ne stagnacijos keliu. Vieningai nutarėme, kad būsime tie, kurie imsis šios iniciatyvos. Mums pavyko sukurti naują politinę partiją, jėgą – kaip ją pavadino apžvalgininkai, kuri triumfavo Seimo rinkimuose.

Mes iš tiesų galime didžiuotis, kad turime aiškią ideologiją. Kalbu ne apie dešinę ar kairę, kalbu apie valstybę – tokią, kokią mes norime matyti.

Aš noriu matyti Lietuvą turtingą, teisinę, demokratinę, socialiai orientuotą, užtikrinančią žmogaus teises, tokią, kurios valdžia gerbia savo piliečius. Valstybę, kurios valdžia nusipelno savo piliečių pagarbos.

Neslėpsiu, mūsų politinės ambicijos turi būti kur kas didesnės negu buvo iki šiol. Mes esame viena didžiausių partijų Lietuvoje, bet nesame didžiausi šalies valdymo srityje.

Jeigu sulaukiame tokio gimtadienio, vadinasi, privalome gyventi amžinai. Turiu omenyje mūsų idėjas, o mūsų idėjų pasekėjų ratas privalo nuolat plėstis. Per tokį trumpą laiką mes sugebėjome nueiti ilgą kelią, kuris buvo gana duobėtas, tačiau tos duobės mūsų neišmušė iš vėžių. Mūsų partijos gyvenimą galima palyginti su 8 balų žemės drebėjimu, bet mes vis tiek jį atlaikėme ne blogiau nei ištvermingieji japonai.

Žvelgiu į bendraminčius – tuos, su kuriais pradėjau arba praleidau vieną audringiausių savo gyvenimo laikotarpių. Ir nors tuo laikotarpiu oponentai nė minutei neleido atsipalaiduoti, o represoriai vis dar tęsia savo juodą darbą, jei manęs paklaustų, ar pasirinkčiau tokį patį kelią, esant galimybei grįžti atgal ir rinktis iš naujo, nedvejodamas pasirinkčiau tą patį. Idėjos, kurias mes keliame, yra amžinos, kilnios ir tikrai reikalingos mūsų šaliai ir jos ateičiai. Todėl jei mes siekiame to paties ir mums pakeliui, – kam tada keisti pasirinktą kelio kryptį?

Mes niekuomet nenuleidžiame rankų, netylime nė tada, kai reikia garsiai pasakyti tiesą, nebijome oponentų mums paruoštų spąstų, ir, deja, esame vienintelė partija, kuriai reikia kovoti su antidemokratiniais mūsų valstybės valdžios veiksmais ne tik politinėje, bet ir teismų arenoje. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos lygmeniu.

Tai nėra lengvas darbas, bet mums pavyksta atkreipti vis daugiau įvairių Europos Sąjungos institucijų dėmesį į sovietinių laikų palikimą – uzurpuotą politinę sistemą. Aš nuoširdžiai tikiu, kad tai, ką mes darome, ir yra mūsų valstybės vedimas civilizuotu demokratinės, teisinės valstybės keliu. Tikiu, kad mūsų pastangos ir darbai paklos tvirtesnius pamatus ateities Lietuvai, mūsų vaikams. Tikiu, kad mūsų vaikai galės nevaržomai ir nebijodami represijų dalyvauti politikoje bei atvirai ir drąsiai reikšti savo nuomonę ir idėjas.

Suvažiavime girdėjome Vytauto Gapšio perskaitytą sveikinimo tekstą, atsiųstą trečios pagal dydį Europos Parlamente ALDE frakcijos vadovo, kuriame aiškiai išreiškiamas mūsų idėjų palaikymas ir supratimas, kas darosi šiandien Lietuvos politinėje ir teisinėje sistemoje.

Keistai skamba, kad ES valstybės narės atstovai dvidešimt pirmame amžiuje kalba apie kovą už tai, kad būtų suteikta galimybė nevaržomai dalyvauti politinėje veikloje. Tačiau mums visiems jau teko įsitikinti, jog yra būtent taip.

Po mūsų kovos už teisę dalyvauti politikoje atsiranda vis daugiau drąsos ir didesnės nuomonių įvairovės, o į paviršių išlenda vis daugiau nešvarių valdžios darbelių, ir, deja, tol, kol bus taikomi dvigubi standartai, ji visada išvengs atsakomybės.

Kodėl aš taip sureikšminu būtent mūsų partijos vaidmenį? Lyg esama ir kitų partijų, kurios apie tai kalba. Vis dėlto malonu pripažinti, kad būtent mūsų partijai visuomenė suteikė didesnį pasitikėjimo kreditą kovai su šiomis negerovėmis, ir tai patvirtina reitingai. O tai reiškia, kad būtent Darbo partijai turi tekti daugiau atsakomybės. Toks visuomenės pasitikėjimas įpareigoja mus dirbti dar aktyviau tam, kad pateisintume žmonių lūkesčius.

Tiesa ir tai, ko mums palinkėjo svečiai – kad būtent mes kitąmet būsime valdžioje ir visomis išgalėmis stengsimės, kad Lietuvos valdymas būtų ne tik efektyvesnis, naudingesnis, veržlesnis, visapusiškai stiprinantis valstybės pamatus, bet ir orientuotas į kiekvieną jos gyventoją, o tai yra svarbiausia.

Tačiau labiausiai mane jaudina tai, kas yra parašyta Prezidento Valdo Adamkaus knygoje, iš kurios matosi, kad jis neturėjo labai aiškios savo nuomonės, bet buvo labai veikiamas iš visų pusių.

Svarbiausia, kad tos jėgos, darydamos įtaką šalies vadovui, nesupranta tokių žodžių, kaip demokratija, teisė, ekonomika, rinka, būtinasis socialinis poreikis ir žmogaus teisės. Ir, deja, šalies vadovas buvo paklusnus jų mokinys ir užgaidų vykdytojas.

Taip, mums teks srėbti dabartinių valdančiųjų paliktą košę, taisyti klaidas ir tik paskui imtis įgyvendinti savo idėjas.

Nėra abejonių, kad anksčiau ar vėliau viena ar kita valdžia privalės atsižvelgti į mūsų idėjas tam, kad ne tik skolintųsi pinigus iš tarptautinių institucijų, bet ir sukurtų sąlygas ateityje uždirbti ir grąžinti paimtus kreditus.

Viskas būtų pakenčiama, jei ne dabartinė kritinė situacija mūsų valstybėje, kuri neleidžia delsti. Esame įsitikinę, kad kiekviena diena be efektyvaus valdymo ir veiksmingo ekonomikos skatinimo plano suteikia vis daugiau galimai nepataisomų nuostolių valstybei.

Vien už kredito palūkanas nuo 2012 m. Lietuva kiekvieną darbo dieną turės mokėti po aštuonis milijonus litų, tai yra daugiau nei 2 mlrd. litų per metus, ir tai tik už kredito palūkanas.

Nenoriu prognozuoti todėl, kad mano prognozės dažnai išsipildo, bet vaizdas gali būti liūdnas.

Būtina pabrėžti, kad norint pasiekti bendro teigiamo efekto, būtina priimti kompleksinį veiksmų paketą. Neslėpsime – reikalingi ryžtingi, drastiški ir skubūs veiksmai. Veiksmų paketas, kuris nugalėtų bedarbystę, sumažintų šešėlinę ekonomiką, paskatintų nacionalinių prekių vartojimą, palengvintų konkurenciją su importu, demonopolizuotų mažmeninę prekybą, užtikrintų tvirtas socialines garantijas, sveikatos apsaugą ir jos prevenciją, švietimo kokybę ir jo skatinimą, stiprią energetiką, ekologiją – ne žodžiais, o darbais.

Be to, ideologizuota vidaus ir užsienio ekonominė politika turi keistis į pragmatišką – nepažeidžiant pagrindinių Lietuvos vertybių. Kitaip neracionali ir neįgali ekonomika Lietuvą nustums į dar didesnę prarają ir priklausomybę. Taip pat labai svarbu padėti atkurti žmonių pasitikėjimą savo valdžia ir valstybe, į kurią norėtų grįžti emigravę kraštiečiai.

Šios programos tikslams įgyvendinti mes turime daug gerų ir patyrusių žmonių bei kompetentingų specialistų. Pabrėžiu – iškilus sunkumams ir pavojui, reikia eiti į priekį, o ne laukti, šiltnamio sąlygomis sėdint vienoje vietoje, skaniai valgant, pasiduodant likimo valiai ir nuleidžiant savo talentus į klozetą. Mes privalome laimėti 2012 metų rinkimus. Tai mūsų rinkimai.

Mes privalome padaryti taip, kad mus gerbtų tarptautinėje arenoje, o ne juoktųsi iš mūsų, kai valdžia kviečiasi verslininkus iš užsienio ir kuria jiems išskirtines, geresnes sąlygas nei saviems. Teko sutikti ne vieną tokį verslininką iš užsienio, kuris klausė: „Kokia ten jūsų valdžia, kuri kviečia mus ir siūlo tokias geras sąlygas? Turbūt gerai jums ten?“. Taip, gerai čia, tik ne mums. Mums tokių sąlygų nėra, tačiau jei valdžia kompensuoja kai kurias išlaidas užsienio investuotojams, Lietuvos verslininkams – ne. Klausimas – kaip konkuruoti su jais?

Kai užsieniečiams kompensuojamos išlaidos, jas nesunku perskirstyti ir mokėti didesnius atlyginimus, nei moka mūsų verslininkai. Todėl ir atsiranda mitas, kad užsienio verslininkai geresni, nes jie moka didesnius atlyginimus negu mes, nors valdžia jų išlaidas kompensuoja mūsų mokesčių mokėtojų pinigais. Pas juos ateina dirbti specialistai, kuriuos paruošė mūsų verslininkai už savo lėšas. Šitaip vietinių verslininkų padėtis yra dar labiau apsunkinama.

Kyla klausimas, apie kokį patriotizmo ugdymą kalba konservatoriai? Kokią šalį ar Tėvynę reikia mylėti? Ar iš viso tos valdančiųjų kalbos apie vertybes vertos nors kiek dėmesio, kai žmonės bėga iš Lietuvos neatsigręždami, kad tik jų niekas nesustabdytų? Per Lietuvos Liberalų Sąjūdžio suvažiavimą, kuriame buvau ir aš, sveikinimo žodį tarė Andrius Kubilius – tarsi norėdamas pateisinti savo užsispyrimą ir niekieno neklausymą valdant Lietuvą, o Lietuvą jis valdo, švelniai tariant, labai prastai. A. Kubilius paminėjo Stev’o Jobs’o frazę: „Neleiskite aplinkiniam triukšmui tildyti jūsų vidinio balso“. Todėl, kad gerai atsimenu šią Stev’o Jobs’o pasakytą frazę, aš papildžiau A. Kubilių. Stev’as Jobs’as (2005 m.): „Niekas nenori mirti – net ir tie, kurie trokšta greičiau patekti į rojų. Mirtis, ko gera, yra geriausias gyvenimo išradimas. Ji keičia gyvenimus, išvalydama sena tam, kad būtų nauja. Laikas šioje žemėje trumpas, tad negyvenkite svetimo gyvenimo. Nepakliūkite į taisyklių spąstus – tai riboja mąstymą. Neleiskite aplinkiniam triukšmui tildyti jūsų vidinio balso, ir svarbiausia, turėkite drąsos sekti savo širdimi ir intuicija. Kažkokiu būdu jie visada žino, kur turite eiti. Visa kita yra antraeiliai dalykai“.

Šiandien konservatoriai nė nedrįsta iki galo pacituoti išmintingų žmonių todėl, kad jie viską daro 100 proc. tikslumu, tik atvirkščiai. Konservatoriai prikūrė tiek taisyklių ir suvaržė žmonių mąstymą, kad mums jau nurodinėjama, kokia poza mylėtis su žmona.

Iš Seimo jie padarė vaikų darželį, prikūrė įvairių taisyklių laisvam mandatui, sukūrė mechanizmą, kaip atimti mandatą, kuris suteiktas žmonių valia. Greitu metu sukurs sąlygas, kaip be žmonių valios išrinkti į Seimą, nes jau prirašyta taisyklių, kaip neleisti kandidatuoti.

Dar daugiau. Sovietinių laikų palikuoniai, nesvarbu ar jie būtų opozicijoje ar pozicijoje, išrenka į aukštus valdžios postus sau patogius žmones. Tai jau įrodyta, kad visa valdininkų armija, teisės ir kontrolės sistema yra jų, socialkonservatorių rankose. Paprasta palyginti – Aukščiausiojo teismo pirmininką, Generalinį prokurorą, Konstitucinio teismo pirmininką, Valstybės kontrolės vadovą išrinko socialkonservatoriai, ir taip toliau, nekalbant apie žemesnę grandinę šiose institucijose.

Visi jie puikiai supranta, nuo ko priklauso jų karjera, darbas ir likimas. Klausimas – kam jie tarnauja? Jums? Ne. Visos šios institucijos turi imunitetą, ir būtent jiems suteikta teisė nubausti Tautos išrinktuosius. Klausimas: ar esant tokiam išdėstymui sunku susidoroti su savo oponentu? Ne. Taigi netrukus gal iš viso nebus rinkimų, o gal jie bus tik butaforiniai?

Šiandien per rinkimus draudžiamos diskusijos, nebent tiek, kiek leis Vyriausioji rinkimų komisija. Komisija nustato tokį grafiką ir tokiu televizijos eterio laiku, kai niekas nežiūri televizoriaus. Taigi rinkimų kampanijos metu ekranuose matome po kelias sekundes kalbančias galvas.

Gaila, kad socialdemokratai, nors dabar ir yra opozicijoje, irgi pataikauja tokiai tvarkai. Partijos rėmimas ribojamas, valstybės dotacijos mažinamos, o jei reikia – net areštuojamos. Rinkimai jau seniai – ne šventė, kaip, pavyzdžiui, yra Amerikoje, o labiau primena laidotuves ar išleistuves, nors ir pastarosios praeina šiek tiek linksmiau negu rinkimai, kai suplėšoma ne viena armonika.

Vadinasi, valdantieji taip smarkiai negerbia savo žmonių ir laiko savo tautą kvaila, kad tiki, jog išgirdę su kandidatu atvažiavusio atlikėjo dainą, rinkėjai pakeis savo nuomonę apie kandidatą. Ar galima taip nepagarbiai galvoti apie savo tautą?

Tikra demokratija yra tada, kai žmonės valdo valstybę per išrinktąją valdžią ir neprileidžia prie jos intarpų, vadinamųjų „valstybininkų“. Man labai patinka profesoriaus P. Gylio pasakyta frazė, kad Respublika nėra valstybė, tai yra santvarka. Respublikos santvarkoje neturi būti intarpų – „valstybininkų“, prieš kuriuos netaikomas žiniasklaidos terorizmas.

Štai, gerbiamieji, kol manęs nelietė šitas klausimas, aš sunkiai įsivaizdavau, kad gali taip būti, jog demokratija būtų vaizduojama tik popieriuje. Teismas ir Generalinis prokuroras į Europos Parlamentą siunčia informaciją, o ten tiesos yra tik tiek, kad pavardės parašytos teisingai, visa kita – melas.

EP įsivaizduoja, kad tokios rimtos ES valstybės narės institucijos gali pateikti tik teisingą informaciją, ir remdamasis šia tikrai melaginga informacija, priima sprendimus. Tai pasakykite man, kiek dar mes turime tylėti ir laukti?

Todėl drįsčiau dar kartą pakartoti Stev’o Jobs’o pasakytą frazę: „Laikas šioje žemėje trumpas, tad negyvenkite svetimo gyvenimo. Nepakliūkite į taisyklių spąstus – tai riboja mąstymą. Neleiskite aplinkiniam triukšmui tildyti jūsų vidinio balso, ir svarbiausia, turėkite drąsos sekti savo širdimi ir intuicija. Visa kita yra antraeiliai dalykai“.

Esu įsitikinęs, kad būtent šitaip mąstydamas žmogus tapo turtingiausias pasaulyje, padarė daug atradimų, įkūrė pažangiausią kompaniją „Apple“ ir sukūrė daug produkcijos, tokios kaip ,,iPhoną“, net pakeitė žmonių mąstymą apie pažangiąsias technologijas. Gaila, kad būdamas toks jaunas, jis visai neseniai paliko šį pasaulį…

Turbūt daug kas prisimena mano pasakytą frazę „aš antisisteminis“. Aš negyvenu stereotipais ir nenoriu gyventi – tai svetimas gyvenimas. Noriu gyventi savo gyvenimą, tokį, kuris nedaro žalos ir skriaudos kitam žmogui, kuris netrukdo vystytis valstybei, o visa kita – mano reikalas. Būtent tokiu keliu vedu Darbo partiją, būtent todėl mums stereotipai yra nepriimtini. Deja, Lietuvos valstybė ir žmonės kenčia tik todėl, kad valdantieji vis prikūria naujų taisyklių ir prikiša savo stereotipus.

Nagrinėjant Darbo partijos programą verta paminėti šių metų Nobelio laureatus ekonomikos srityje, kad susidarytų išsamus vaizdas, ką darome ir ką turėtume daryti rinkimų kampanijos metu ir po rinkimų. Trumpą įžangą pasakysiu tam, kad žinotumėte, kaip reaguoja Nobelio laureatai gaudami tokią premiją.

Kai Friedrich’as Hayek’as 1974 m. gavo Ekonomikos Nobelio premiją, savo padėkos kalbą jis pradėjo žodžiais, kad jeigu kas nors jo būtų paklausęs, ar tokios premijos iš viso reikia, jis būtų sakęs ,,ne“. Jo teigimu, laisvos konkurencijos principai turi galioti ir aukščiausiuose moksliniuose sluoksniuose, o autoritetas turi būti įrodinėjamas kasdien.

Profesoriaus laipsnis neturi būti skirtas visam gyvenimui – kaip savaime suprantamas dalykas, – profesoriaus laipsnį reikia nuolat apginti – todėl, kad šiandieniniame pasaulyje technologijų progresas toks greitas ir vadovėliai pasensta per greitai, tampa tiesiog popieriukais, vadinasi, ir autorius turi tapti eksprofesoriumi, kol nesukuria ką nors nauja ar nepatobulina savo darbo.

Man malonu, kad mano nuomonė sutapo su tokio garbingo žmogaus žodžiais. Kai ,,Vikondos“ 10 metų jubiliejaus proga 1999 metais buvo kuriamas filmas, jame būtent tai ir pasakiau. Visi sovietų laikų profesoriai turi tapti eksprofesoriais – jei jų mokslinais darbais nesinaudoja žmonės, tauta, valstybė, juolab, kad tais laikais buvo planinė ekonomika. Šį filmą ir dabar galima pasižiūrėti mano internetinėje svetainėje.

Žinoma, jau tuo metu užsitraukiau nemalonę visų tų, kurie užlipo ant garbės pjedestalo ir nenori nuo jo nulipti, kol nesupus visai. Deja, tai taikoma ir valdant valstybę. Švelniai sakant, valdoma pagal senus vadovėlius, o svarbiausia – daro viską, kad neprileistų jaunų, progresuojančių žmonių prie valstybės valdymo.

Šiemet šio garbingo apdovanojimo nusipelnė Thom’as Sargent’as ir Christopher’is Sims’as. Abu laureatai, sužinoję apie juos užklupusią garbę, minėjo, kad švęsti nesiruošia, nes jų laukia studentai ir paskaitos, bei šmaikščiai užsiminė, kad pakeliui į universitetą tramvajuje dar reikia ištaisyti keletą rašto darbų. Štai jums geras pavyzdys, kaip pasaulinio masto mokslininkai net apdovanojimo dieną stengiasi įrodyti, kad jie verti tos premijos, vadinasi, ir profesoriaus vardo.

Turbūt smalsu, už kokias įžvalgas ekonomistai apdovanojami Alfredo Nobelio vardo premijomis.

Sargent’as ir Sims’as analizavo, kaip lūkesčiai keičia valdžios vykdomos politikos poveikį nedarbo lygiui, infliacijai ir BVP. Kodėl būtent juos paminėjau savo pranešime? Šiandieniniame ekonomikos kontekste svarbi jų įžvalga apie tai, kad augant valdžios išlaidoms ateina laikas, kai skolintis tampa per daug brangu ir neįmanoma, todėl infliacijos didinimas tampa vieninteliu būdu valdžiai užkamšyti biudžeto deficito skyles. Pabrėžiu – vieninteliu instrumentu.

Ką reiškia infliacija ar devalvacija? Tai – žmonių nuskurdinimas, tai jų pinigų, atlyginimų, santaupų nuvertėjimas.

Thom’as Sargent’o teigimu, politikai negali sėkmingai manipuliuoti ekonomika, apgaudinėdami žmones politinėmis staigmenomis. Anot T. Sargent’o, šiuo metu naudojami keinsistiniai makroekonominiai modeliai remiasi prielaida, jog ekonominėje realybėje žaidimo taisyklės yra pastovios. Deja, tai paprastai baigiasi rinkos iškraipymais ir didele žala visiems jos dalyviams. O svarbiausia, kad dažniausiai nukenčia paprasti žmonės. Ir tokia baisi priemonė tampa, anot jo, vieninteliu instrumentu, kad išgelbėtų valstybės ekonomiką.

T. Sargent’as, 2007 m. kalbėdamas viename Kalifornijos universitetų, sakė, kad ekonomika yra tiesiog susistemintas sveikas protas, arba, kaip minėjau, ekonomika yra gyvenimas, o gyvenimą reikia gyventi kasdien, kas valandą, kas minutę, kas sekundę. Mūsų valdžia turbūt gyvena tik kas antrą dieną. Tad valdžios sprendimai neretai prasilenkia su sveiku protu. Vadovėlis, kuris parašytas šiandien, gali būti pritaikytas tik vakar dienai. T. Sargent’as pateikė keletą svarbių pamokų. Remdamiesi šia sistema rengėme Darbo partijos programą, todėl norisi pavardinti žymių žmonių, ekonomistų nuomones.

Žmonės daug geriau žino apie savo galimybes, pastangas ir pasirinkimus nei tu (tai labai tinka mūsų dabartinei valdžiai, kuri viską sureguliuoja todėl, kad galvoja, jog visi kvaili, o jie protingi).

Absoliučiai visi žmonės reaguoja į motyvaciją – net ir tie, kurie mielai pasinaudotų socialine pašalpa. Štai kodėl socialinės apsaugos priemonės dažnai nepasiekia laukiamų rezultatų. Lietuvoje socialinė pašalpa beveik atitinka minimalų atlyginimą, tai kaip paskatinsi žmogų dirbti, jeigu tą patį gausi nedirbdamas?

Renkantis daugiau lygybės, kenčia efektyvumas, ir atvirkščiai – abiejų turėti neįmanoma (nerasi iš prigimties vienodų žmonių, vienodų jų galimybių dirbti, kurti, dainuoti, sportuoti, tuo labiau, gauti vienodus atlyginimus; šitas punktas ypač atspindi Darbo partijos programą).

Daugybė dalykų, kurių norime, yra nepasiekiami, iš Dangaus niekas nenukrenta.

Kai valdžia išlaidauja, galų gale visada moka šalies piliečiai – per tiesioginius arba netiesioginius mokesčius, per infliaciją ar netgi devalvaciją.

Viena žmonių karta gali organizuoti savo išlaidas taip, kad jas padengtų ateities kartos, tai daroma per skolas ir ,,Sodrą“.

Viskas – į dešimtuką. Bet nėra jokių vilčių, kad mūsų valdžia apie tai pagalvotų ar išgirstų. (Viktoras Uspaskichas, kreipdamasis į salę, į bendražygius, paklausė: „Kas jums davė teisę savo skolas kabinti ant kitų žmonių pečių? Jūs pasakysite – tai ne mes, tai valdžia. Tada aš noriu paklausti kitaip – ką Tu, Tu ir Tu konkrečiai padarei, kad tokios valdžios nebūtų? O kas ta ateities karta? Tai jūsų pačių vaikai, anūkai. Kas jums davė teisę užkrauti jiems savo skolas“?)

Pabandykite nors trumpam makroekonomiką perkelti į mikroekonomikos lygį. Įsivaizduokite, kad jūs pasakote savo žmonai, vaikams ar kam nors viešai, jog nenorite dirbti, bet trokštate gerai gyventi ir išlaidauti, o visą jūsų skolą grąžins jūsų vaikai. („Esu 100 procentų tikras, kad šeimose kiltų didžiulis skandalas: jeigu jūsų nesumuštų, tai tikrai bent jau išmestų iš namų, o šeimos sprendimas būtų vienareikšmis – jums neleistų krauti skolos vaikams ant pečių. Taip?“ – klausė Viktoras Uspaskichas.)

Tai kodėl tuomet mes susėdę dabar tylime? Juk iš esmės taip tylėdami ir pasakome, tik valstybės mastu, kad dabartinę valstybės skolą turės grąžinti ateities karta, būtent mūsų vaikai ir anūkai. Todėl man keista girdėti: ,,O kam reikia eiti į rinkimus, agituoti ir t. t….“ O todėl, kad mes čia susirinkome tie, kurių sąmonė yra aukščiau už tų, kurie jau nusispjovė į viską. Man tai padaryti būtų daug lengviau, bet aš stoviu čia, su jumis, vaikštau po teismus, gindamas ne savo garbę, o partijos ir mūsų vaikų ateities garbę.

Deja, bet dabartinės bukos valdžios kadencijos pasekmes teks srėbti ir pro-, pro-, proanūkiams. Gal jūs jau supratote, ką aš noriu pasakyti? Mes, Darbo partija, demokratinės valstybės pasekėjai, turime ne karą skelbti, ne barikadas statyti, o daugiau laiko skirti rinkimams, ne tik patiems balsuoti, bet atvesti po šimtą, tūkstantį rinkėjų ir įtikinti juos pasinaudoti savo teise renkant valdžią, kad palengvintų savo vaikų ir anūkų padėtį, likimą.

Štai kokiu supratimu mes turime vadovautis kurdami savo programą: išanalizavę BVP struktūrą, privalome pasiūlyti tokias sąlygas verslui, kuriomis būtų panaudojama daugiausia vietinės žaliavos, kad būtų kuriamos prekės vidaus vartojimui ir eksportui, kad būtų konkuruojama su importu vidaus rinkoje ir generuojama valiuta. Turime kurti sąlygas verslui, kuris imliausias darbo vietoms kurti.

Būtina sumažinti mokestinę valstybės naštą įmonėms tam, kad jos būtų konkurencingos tiek vidaus, tiek užsienio rinkose. Tai suteiktų šioms įmonėms galimybę dirbti visu pajėgumu, kurti daugiau darbo vietų, išstumti importą iš vidaus rinkos, vadinasi, didinti valstybės valiutos atsargas, o tai yra ekonomikos stabilumo garantas. Taip daroma daugelyje civilizuotų Europos valstybių. Prancūzijos premjeras savo pranešime sakė: ,,Mes galvojame šiek tiek padidinti mokesčius, kad būtų stabilizuotas mūsų biudžetas, nuo 3 iki 5 proc. turime padidinti PVM būtiniems produktams.“ Lietuvoje PVM siekia 21 proc. Ar suprantate, kaip yra viskas sprendžiama pasaulyje? Kaip viską reikia daryti? Lietuvoje – tris, keturis kartus didesni mokesčiai. Kaip mums konkuruoti? Už tokį valdymą teisti mūsų valdžią reikia. O kad tai pasiektume, būtina ne barikadas statyti, o į rinkimus eiti.

Įgyvendinus Darbo partijos programą, pirmaisiais metais galima būtų sukurti 50 tūkst. darbo vietų, o antraisiais, po rinkimų, 2014 metais, palankiomis verslo sąlygomis pritraukus naujus investuotojus, būtų sukurta dar 60–70 tūkst. naujų darbo vietų, trečiais naujos kadencijos metais tokia problema, kaip darbo trūkumas, iš viso galėtų išnykti. Tai smarkiai sumažintų socialinę įtampą, valstybės biudžeto deficitą ir išlaidas socialinėms išmokoms.

Kas dieną, kas savaitę girdime, kad valstybėje viskas brangsta. Šiandien brangsta paslaugos, produktai, pinga tik žmogus. Todėl labai svarbus Darbo partijos pasiūlymas – diferencijuoti valstybės naštą mažmeninės prekybos rinkoje, įvedus tvarką trijuose mažmeninės prekybos sektoriuose: turguose, didžiuosiuose tinkluose ir smulkiojoje saloninėje civilizuotoje prekyboje. Teigiamas efektas būtų akivaizdus: papildomos pajamos į valstybės biudžetą, naujų darbo vietų sukūrimas, investicijos į šalies infrastruktūrą ir kuriant, palaikant šeimos verslą.

Svarbu pabrėžti, kad smulkiesiems ir vidutiniesiems augintojams, gamintojams ir kūrėjams tai suteiks didesnę pasirinkimo galimybę realizuojant savo produkciją: suveiktų progresinis efektas. Šiandien neturėdami tokio pasirinkimo, jie visą savo pelną atiduoda monopolistų operatoriams.

Tokia padėtis įmones stumia į bankrotą, verčia žmones emigruoti, neigiamai veikia BVP kokybinę struktūrą. Įgyvendinus mūsų programą, galima būtų daugiau lėšų skirti modernizavimui, darbuotojų atlyginimams, būtų skatinamas nacionalinio produkto vartojimas, ir didžioji dalis įmonių galėtų išvengti bankroto.

Deja, dėl nekompetentingų šiandieninės valdžios veiksmų kaupiamąją BVP dalį kuriančių įmonių dalis mažėja iki katastrofiškos ribos. Pagal šiandieninę statistiką, verslo liudijimų išdavimas spekuliatyviam verslui (natūralus, civilizuotas verslas, kuris nekuria kaupiamosios dalies BVP) padidėja du kartus, o tai didina neigiamą eksporto–importo rodiklį.

Todėl vienas labai svarbus mūsų programos punktas – nacionalinio produkto vartojimo skatinimas. Toks visapusiškas skatinimas leistų nemažinti pensijų ir kitų socialinių išmokų bei padėtų nacionaliniam gamintojui daugiau gaminti ir kurti naujų darbo vietų.

Šiandien atsidūrėme absurdiškoje situacijoje: kai kurios iš valstybės asignacijas gaunančių institucijų (mokyklos, ligoninės, vaikų namai ir t. t.) perka užsienio prekes, remdamos kitų šalių gamintojus. Išeitų, kad mes iš užsienio pasiskoliname pinigų ir vėl išvežame juos į užsienį, tuo pačiu padedame jiems kurti darbo vietas ir dar liekame skolingi.

Mes teigiame, kad nereikia reguliuoti, ką verslininkai turi gaminti, o sudaryti sąlygas tos produkcijos gamybai, kurią verslininkai sugeba geriausiai plėtoti. Šiandien mūsų verslas neįstengia gaminti lėktuvų, kosminių aparatų, kompiuterių, automobilių ir t. t., bet gali gaminti kasdienio vartojimo prekes, todėl būtent tokiai gamybai ir reikia kurti palankias sąlygas.

Esame įsitikinę, kad valdantieji apgaudinėja patys save, ypač tikėdamiesi ekonomikos augimo. Mūsų šalies BVP skaičiuojamas pagal pajamas ir išlaidas, o tai reiškia, kad visi skolinti ir gauti iš ES pinigai patenka į šį rodiklį.

Šiandien valdžia skambina visais varpais, neva auga Lietuvos ekonomika, bet nė žodžio nesako, kad ekonomika auga dėl kreditų ir ES pinigų. Toks BVP „sukūrimas“ yra tik didesnis ir pavojingesnis įsiskolinimo duobės kasimas.

Prieš porą metų vienoje televizijos laidų susiginčijau su A. Kubiliaus patarėju Virgiu Valentinavičiumi. Jis man sakė: „Bet juk taip skaičiuoja visa Europa…“. O aš jam atsakiau: „Neteisingai skaičiuoja, ir tai negali tęstis iki begalybės“. Žinoma, buvo bandoma mane išjuokti, neva Europos specialistai geriau supranta nei V. Uspaskichas. Prašom – šiandien mes esame to, kas darosi Europoje, liudininkai, stebime, kaip džiaugsmas kelti ekonominį rodiklį iš skolintų pinigų virsta tikra tragedija. Visi anksčiau taip pat skelbė, kad jų rodikliai auga.

Štai kur galima „nuvažiuoti“ su tokiais dalykais. Visas pasaulis suprato, kad šiandien svarbus ne tiek augimas ar smukimas, kiek biudžeto subalansavimas, kad išlaidos būtų lygios pajamoms. Tik po to galima didinti socialines garantijas, atlyginimus, pensijas, tik tada galima pradėti grąžinti skolas.

Kodėl aš apie tai kalbu? Jeigu jūs pamatysite Darbo partijos komandos specialistų, ekonomistų pranešimus, pradedant nuo 2007 metų (krizės nuspėjimas), 2008 metų (ruduo, kada formavosi ši Vyriausybė), įsitikinsite, kad daugelyje mūsų pranešimų ateitis nusakoma tikslia suma. Baigė socialdemokratai savo Vyriausybės darbą su 17 mlrd. litų skola, o mes dar vasarą kalbėjome, kad skola sieks apie 16 mlrd.

Visuose susitikimuose kalbėjau, kad mes paskaičiavome, jog 2009 metus baigsime su 25 mlrd. litų skola, nesvarbu, kokia bus valdžia, jeigu nepasikeis valdžios mąstymas. Daug žmonių galvojo, kad nusišnekame. Papildžiau dar daugiau – 2010 metus baigsime su 33 mlrd. skola, o 2011 metus – net su daugiau kaip 40 mlrd. skola. Ir šie pranešimai buvo parengti 2007 metais. Skaičiai atitinka, vadinasi, mes suprantame, apie ką kalbame. Šiandien žvelgiant atgal, viskas sutampa.

Žiūrint į mūsų pramoninį aktyvą, daugiau kaip 50 mlrd. litų skolos mūsų pramonė nepatemps. Todėl, kad pastaruosius aštuonerius metus investicijos buvo tik į „papuošalus” – nekilnojamąjį turtą, kuris savaime negeneruoja jokios ekonomikos. Tokią skolą mes pasieksime 2012 metų pabaigoje. Aš sakiau, kad ateis laikas, kai bus sunku pasiskolinti, o šiandien apie tai jau ir valdžia kalba.

Deja, niekas mūsų idėjų neišgirdo, bet rezultatas buvo atspėtas kone 100 procentų tikslumu. Esame linkę tikėti, kad tai yra ne dėl piktos valios, o dėl nesupratimo ir kompetencijos stokos. Todėl Darbo partija siūlo veikti ryžtingai. Neduok Dieve, dar kartą į valdžią ateitų žmonės, neturintys supratimo apie ekonomiką, – tai būtų tragedija. Tokie asmenys tik dar labiau stumtų gyventojus į įsiskolinimų duobę.

Atėjo laikas įvertinti tai kaip nusikaltimą prieš valstybę ir ateities kartas, kurioms ilgai teks srėbti tėvų ir senelių košę, išmokėti visas skolas. Mes, politikai, privalome apie tai informuoti žmones ir įtikinti juos susimąstyti nors rinkimų metu. Apie visas šias priemones turėtų rimtai pagalvoti ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Deja, mūsų Prezidentė palaikė šiandieninę pražūtingą politiką, ir dėl to labai gaila.

Atsakingai visi galime pastebėti ir pakartoti, kad iš dangaus niekas nenukrenta. Iš dangaus galime sulaukti tik palaiminimo drastiškiems, bet reikalingiems sprendimams. Tik taip mąstant reikia eiti į rinkimus, tik tokiu būdu galima išgelbėti valstybę ir išvengti Graikijos likimo, kai valdžia, galvodama apie savo skolos restruktūrizavimą, jau svarsto atiduoti dalį savo teritorijos.

Todėl atminkite, kad didžiausias kiekvieno mūsų indėlis į Lietuvos gerovę yra ne kas kita, kaip dar vienas rinkėjo balsas rinkimų dieną. O tai reiškia, kad kiekvienas sprendimas, teikiantis naudos Lietuvos žmonėms, tarnauja tiek jums patiems, tiek partijai, Lietuvai. Todėl raginu visus Seimo narius, savivaldybių tarybos narius, visus partijos narius padaryti kuo daugiau gerų darbų, organizuoti kuo daugiau produktyvių susitikimų ir tarti kuo daugiau gerų žodžių.

Mes privalome laimėti ateinančius rinkimus ir pateisinti visuomenės lūkesčius, vykdydami Darbo partijos politiką. Turime tapti tais, kurie įtikins ir užtikrins, kad rinkimuose dalyvautų kuo daugiau žmonių, o Lietuvos likimą lemtų ne viena trečioji visų rinkėjų.

Mes turime visiems aiškiai pasakyti ir įtikinti, kodėl reikia pasinaudoti demokratine teise rinkti savo politikus ir dalyvauti politikoje. Privalome pagrįsti savo programą, savo idėjas ir užtikrinti, kad rinkimų dieną dalyvautų rekordinis balsuojančių skaičius, nes kito kelio nėra. Aišku, būtų gerai, kad balsuotų už Darbo partiją.

Būsimi rinkimai – mūsų rinkimai. Tai mūsų diena, kai galime laimėti ir suburti geriausius politikus, kurie dirbs Lietuvos labui. Kalbu ne apie oponentus, o apie mūsų žmones. Esu tikras, kad 2012 metų rinkimuose Darbo partijos kandidatų sąraše bus stipriausieji, ir mums atstovaus tik tie, kurie savo darbais įrodys, kad yra verti jūsų ir visuomenės pasitikėjimo.

Visuomenės pasitikėjimas – ne momentinis nuopelnas, tai gerokai daugiau, todėl mūsų keliami kandidatai turi atitikti visų Jūsų cenzą, reikalavimus ir išsiskirti savo žinių bagažu, patirtimi, sugebėjimais, tikėjimu Lietuvos ateitimi.

Lietuvai reikalingi žmonės, kurie ja tiki, o ne siekia naudos sau. Atminkite, kad mes nebegalime delsti, nes Lietuva – ties labai pavojinga riba, o šiandien tai daugiau negu baisu, todėl apie tai reikia garsiai kalbėti. Žmonės bėga iš Lietuvos, nes nebegali kentėti, nebegali toleruoti to, kaip su ja elgiasi valdžia. Nėra jokios paguodos ir vilties.

Mes privalome iš paskutiniųjų stengtis, kad Lietuvos politika būtų orientuota į kiekvieną gyventoją. Lietuvai būtinas kompleksas reformų valstybės valdymo srityje, energetikoje, verslo skatinimo srityje, socialinėje sferoje bei finansų sektoriuje. Mes turėsime padėti pagrindą valstybei, į kurią norės sugrįžti žmonės, ir mes esame tam pasiruošę.

„Pergale vadinsiu tada, kai tai pajus kiekvienas partijos narys, ne tik jos vadovai, tada, kai kiekvienas už mus balsavęs rinkėjas pajus savo gyvenimo pagerėjimą ir pagarbą, reiškiamą jo paties rinktos valdžios. Todėl noriu jums visiems padėkoti iš visos širdies už tai, kad mes ėjome ir einame kartu, išlikome ir išliekame ryžtingi, tikime savo idėjomis, o svarbiausia – tikime Lietuva“, – taip savo kalbą baigė Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskich.

Žurnalas “Verslas ir Politika”